Antalieptės
Antalieptės seniūnija
Seniūnas Arvidas Saulius
Tel.: (8 385) 57340; el. pašto adresas: antaliepte@zarasai.lt
Antalieptės seniūnija yra išsidėsčiusi Zarasų rajono vakarinėje dalyje, seniūnijos administracinis centras – Antalieptės miestelis, įsikūręs ties dešiniuoju Šventosios aukštupio krantu, greta Šventosios ir Šavašos santakos. Seniūnijos centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 11 kilometrų, nuo Zarasų – 39 kilometrus, o nuo Utenos – 26 kilometrus. 2010 m. pradžioje Antalieptės seniūnijoje nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravę buvo 779 asmenys.
Antalieptės seniūnijos teritorija yra išskirtinė senosios baltų kultūros palikimo gausa. Čia randama nemažai piliakalnių, pilkapių, įvairių archeologinių radinių datuojamų skirtingiems laikmečiams. Archeologų atlikti Lūžų piliakalnio bei netoli esančių pilkapių tyrinėjimai leidžia manyti, kad žmonės čia sėsliai gyveno jau VIII a. Svarbu pažymėti, kad prie Šavašos upės iki mūsų dienų išliko pagonių šventyklos dalių, didžiausia bei svarbiausia, kaip spėjama iki XVII a. gyvavusios šventyklos nesunaikinta bei nesunykusi dalis – Lūžų akmuo su dubeniu (akmuo stūkso apie 1,2 km į pietvakarius nuo Lūžų piliakalnio ir pilkapyno).
Tikslių duomenų apie Antalieptės pradžios metus nėra, tačiau gyvenvietė žinoma bei rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo XVI a. antrosios pusės. 1675 m. Antalieptei suteiktos miestelio teisės bei turgaus privilegijos. Itin reikšmingas Antalieptei tapo XVIII a., manoma jog būtent tada čia pradėjo kurtis basieji karmelitai, jų iniciatyva 1732-1734 m. pastatytas basųjų karmelitų vienuolynas. Tuo pat metu Livonijos kaštelionas J. M. Strutinskis fundavo vėlyvojo baroko stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, bažnyčia buvo statoma nuo 1732 iki 1760 metų.
Po 1831 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia ėmėsi įvairaus pobūdžio represijų ir bažnyčią bei vienuolyną uždarė. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia buvo perduota stačiatikiams ir 1846-1850 m. pagal T. Tišeckio parengtą projektą perdirbta į stačiatikių cerkvę. Tuo tarpu vienuolyno pastate įsikūrė stačiatikių moterų vienuolynas bei mokykla. Katalikams bažnyčia grąžinta tik 1918 metais, o vienuolyno pastatas praėjus dar dvejiems metams perleistas Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos vienuolėms.
1919 metais Antalieptės apylinkės galutinai išvaduotos iš bolševikų priespaudos, tais pačiais metais atkurta ir valsčiaus savivaldybė. Tarpukariu Antalieptėje buvo įrengta pirmoji to meto Lietuvoje žuvų veisykla, buvo vystoma pienininkystės sritis. Sovietinės okupacijos metais vienuolyno patalpose veikė žemės ūkio technikumas, moksleivių gamybinio mokymo ir profesinio orientavimo kombinatas.
1959 m. užtvenkus Šventosios upę pastatyta Antalieptės hidroelektrinė, tuomet tai buvo viena iš didžiausių kaimo hidroelektrinių visoje Rytų Europoje. Užtvenkus upę buvo sujungti net 27 ežerai, o vanduo užliejo beveik 2000 ha plotą. Susidaręs vandens telkinys vadinamas Antalieptės mariomis.
Šiandien Antalieptė graži bei rami gyvenvietė ant Šventosios upės kranto, čia veikia mokykla, paštas, biblioteka, kultūros įstaigos. Šiuo metu susirūpinta buvusio vienuolyno būkle, svarstomi įvairūs projektai padėsiantys išsaugoti šią istorinę vertybę. Privačiomis lėšomis rekonstruojamas seniūnijos teritorijoje esantis Vasaknų dvaro ansamblis.
Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 sausio 29 d. sprendimu Antalieptės seniūnijos teritorijoje sudarė 3 seniūnaitijas:
|
1.
|
Antalieptės
|
Antalieptės k.
|
|
2.
|
Padusčio-Zabičiūnų
|
Garmuliškio, Gutaučių, Kimbariškio, Kaniūkų, Madėrų, Madagaskaro, Padusčio, Velaikių, Vasaknų k. dalis ir Zabičiūnų k
|
|
3.
|
Naršėnų-Purvynės
|
Berčiūnų, Butkelių, Gaidelių, Kuitenių, Lundiškių, Mikiškių, Naršėnų, Pajavinės, Pociškių, Purvynės, Sruogiškių, Svigarių, Šilinės, Šarkiškio ir Verslavų kaimai
|
Daugiau informacijos apie seniūnaitijas tel.: (8 385) 57340
Heraldika
2000 m. gruodžio 5 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas Antalieptės herbas, herbo dailininkas Arvydas Každailis. Mėlyname herbinio skydo lauke auksinis lotyniškas kryžius virš sidabrinio liepto.
Manoma, kad Antalieptė istorinio herbo niekados neturėjo, todėl kuriant naująjį herbą buvo atsižvelgta į vietovardžio etimologiją. Priešdėlis anta- ir žodžio šaknis liept- pažodžiui reikštų ant liepto, suteikus vietovardžiams būdingą galūnę gauname vietovardį Antalieptė. Pasirinkimą vaizduoti herbe lieptą pagrindė ir tai, kad remiantis įvairiais šaltiniais Antalieptė anksčiau galėjo būti vadinama tiesiog Lieptine.
Mėlyna herbo lauko spalva simbolizuoja vietos gyventojų teisingumą bei lojalumą savo kraštui ir valstybei. Auksinis kryžius – gilias Romos katalikų bažnyčios šaknis šiame krašte, vienuolių ir visos parapijos atliktus darbus krašto gerovei pasiekti ir užtikrinti. Sidabrinis lieptas gali būti suprantamas kaip vietovardžio reikšmės atspindys heraldikos ženkle bei tvarios sąjungos simbolis.
2010-05-04
nuo 04-10.gif)
.jpg){kind=small}
