AntalieptÄ—s seniÅ«nija yra išsidÄ—sÄiusi Zarasų rajono vakarinÄ—je dalyje, seniÅ«nijos administracinis centras – AntalieptÄ—, įsikÅ«rusi ties dešiniuoju Šventosios aukštupio krantu, greta Šventosios ir Šavašos santakos. SeniÅ«nijos centras nuo Dusetų miesto nutolÄ™s per 11 km, nuo Zarasų – 39 km, o nuo Utenos – 26 km. AntalieptÄ—s seniÅ«nijoje 2018-05-01 deklaruotų gyventojų skaiÄius yra 635.
Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Antalieptės seniūnijos teritorijoje sudarė 3 seniūnaitijas:
1.
|
AntalieptÄ—s
|
AntalieptÄ—s k.
|
2.
|
PadusÄio-ZabiÄiÅ«nų
|
Garmuliškio, GutauÄių, Kimbariškio, KaniÅ«kų, MadÄ—rų, Madagaskaro, PadusÄio, Velaikių, Vasaknų k. dalis ir ZabiÄiÅ«nų k.
|
3.
|
NaršÄ—nų-PurvynÄ—s
|
BerÄiÅ«nų, Butkelių, Gaidelių, Kuitenių, Lundiškių, Mikiškių, NaršÄ—nų, PajavinÄ—s, Pociškių, PurvynÄ—s, Sruogiškių, Svigarių, ŠilinÄ—s, Šarkiškio ir Verslavų k.
|
AntalieptÄ—
Turtinga relikvijų tarsi jaunosios kraitis AntalieptÄ—s žemÄ—. Nuo amžių Äia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalnÄ…. Apie AntalieptÄ™ esanÄių kultÅ«ros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovÄ— skaiÄiuoja ne vienÄ… šimtmetį, o vietovÄ—s pavadinimo kilmÄ— aiškinama tokiu padavimu. Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugÄ™s miškais, pro tÄ… vietÄ…, kur dabar stovi AntalieptÄ—, žygiavo kareivių bÅ«rys. IšalkÄ™ ir išvargÄ™, jie sustojo pailsÄ—ti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarÄ— Äia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletÄ… medžių, per ŠventÄ…jÄ… pasidarÄ— lieptÄ…, kuriuo pereidavo į kitÄ… upÄ—s krantÄ…, ant jo žvejodavo. Grįžusius į bÅ«rį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš Äia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmÄ™ aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmÄ—ms bÅ«dingo priešdÄ—lio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovÄ— kÅ«rÄ—si prie jÄ… apjuosusios Šventosios upÄ—s krantų, per kuriÄ… jau tada galÄ—jo bÅ«ti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.
Rašytiniuose šaltiniuose AntalieptÄ— pradÄ—ta minÄ—ti nuo 1580 m.: pirmiausia „UžantalieptÄ—nų Å«kininkų sÄ…rašuose“, vÄ—liau grafų Strutinskių, Pliaterų, TiškeviÄių giminÄ—s dokumentuose. 1620 m. AntalieptÄ— ir žemÄ—s valdos į pietryÄius nuo jos su Salako ir Smalvų žemÄ—mis priklausÄ— grafams BerliÄ – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio StrutynÄ—s dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminÄ—s palikimÄ… AntalieptÄ— su BalÄių dvaru priklausÄ— bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. TiškeviÄiui. Daugiau žinių apie AntalieptÄ™ turima nuo to laiko, kai Äia apie 1700 m. UkmergÄ—s pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. m. BerliÄ – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigÄ™ vienuolynÄ…, kuris gyvavo visÄ… šimtmetį.
Basųjų karmelitų vienuolynas Antalieptėje
1732 m. vienuolynui buvo priskirti keli kaimai, pradÄ—ta statyti mÅ«rinÄ— baroko stiliaus bažnyÄia. Basieji karmelitai – gana griežtos Šv. TeresÄ—s iš Avilos ir Šv. Kryžiaus Jono suformuotas regulos vienuolių ordinas. Pagrindinis jo tikslas – apaštalavimas tarp katalikų. Amžininkai pasakojo, kad vienuoliai buvo labai darbštÅ«s, vaikšÄiojo basi ir tik per didžiausius šalÄius įsispirdavo į medinius sandalus. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1844 m. jo rÅ«mus paÄ—mÄ— karinÄ—s žinybos, nuo 1877 m. vienuolyno rÅ«mai daugiau nei 10 metų stovÄ—jo tušti, apleisti ir nuolat grobstomi, kol 1880 m. juos perÄ—mÄ— Kauno gubernijos valstybÄ—s turtų valdyba. Norint išgelbÄ—ti vienuolyno rÅ«mus, Lietuvos staÄiatikių vyskupas 1889 m. Äia pasiÅ«lÄ— įkurti staÄiatikių vienuolynÄ…. PasiÅ«lymas buvo priimtas ir rÅ«mai perduoti Šventosios Dievo Motinos gimimo moterų staÄiatikių vienuolynui. I-ojo pasaulinio karo metais vienuolÄ—s apleido AntalieptÄ™. 1915 m. AntalieptÄ—je apsigyveno vokieÄių pulkas, kuris vienuolyne įkÅ«rÄ— karinį štabÄ…, 1918 m. jame apsigyveno bolševikų karinis bÅ«rys, 1919-1924 m. patalpose veikÄ— lietuviška pradžios mokykla, 1924 m. pastatus perÄ—mÄ— Lietuvos katalikių moterų kultÅ«ros draugija, vÄ—liau – Šventosios JÄ—zaus širdies seserys – vienuolÄ—s. Vienuolyne buvo įkurdinta mergaiÄių ŽemÄ—s Å«kio mokykla, tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. Dabar buvusio vienuolyno rÅ«mai gražinti XVIII a. statytai Švento Kryžiaus bažnyÄiai.
AntalieptÄ—s Švento KryžiausbažnyÄia
Ši bažnyÄia reprezentuoja vÄ—lyvojo baroko architektÅ«ros laikotarpį. Jis Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmeÄius: nuo 1600 iki 1790 m. Šiam stiliui bÅ«dingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo virtuoziškai žaisdami pastato dydžiu ir formų elementais. Daugiausia formų įvairovÄ—s ir dinamikos atsirado vÄ—lyvajame baroke, kuris Lietuvoje apÄ—mÄ— visÄ… šimtmetį: 1690 – 1790 m. BažnyÄia stovi šventoriaus viduje, iš rytų prie šventoriaus jungiasi vienuolyno rÅ«mai. Po 1831 m. sukilimo bažnyÄia buvo uždaryta, kurį laikÄ… joje buvo laikomi arkliai. 1832 m. ji tapo pravoslavų cerkve, 1887 m. buvo pakeista: interjeras, sunaikintos freskos, pašalintas Didysis altorius. 1915 m. vokieÄiai bažnyÄiÄ… pavertÄ— automobilių garažu ir tada ji dar kartÄ… nukentÄ—jo. Dabar bažnyÄios interjere mažai beliko pirmapradžio grožio, bÅ«dingo barokui – tik šoniniai altoriai barokinių formų. AntalieptÄ—s Švento Kryžiaus bažnyÄios ir vienuolyno ansamblis yra vertingas ir urbanistiniu požiÅ«riu: vertikalus bažnyÄios tÅ«ris dominuoja miestelio užstatyme bei praturtina jo panoraminius vaizdus
Verslavos piliakalnis
Jis yra 2 km į pietus nuo AntalieptÄ—s, 80 m į šiaurÄ™ nuo Šventosios upÄ—s ir SÄ—lupio upelio, sauganÄio kadais Äia gyvenusios sÄ—lių genties vardÄ…, santakos. Manoma, kad piliakalnis naudotas III – IX a. ir nors netyrinÄ—tas, ant jo buvo randama keramikos šukių ir šlako, o pietinÄ—je ir pietrytinÄ—je papÄ—dÄ—se aptiktos senovÄ—s gyvenvietÄ—s žymÄ—s. Aplankyti šÄ¯ piliakalnį tikrai verta: natÅ«ralios pievos piliakalnio šlaituose ir papÄ—dÄ—je, griežlių balsai Šventosios slÄ—niuose suteiks malonių akimirkų ir įspÅ«džių.
Kalnų tipo hidroelektrinė Antalieptėje
Tik 0,5 km nuo AntalieptÄ—s, buvusio Gaidelių dvaro laukuose, yra pirmoji ir didžiausia Pabaltijyje kalnų tipo hidroelektrinÄ—.Vanduo joje slÄ—gimine derivacija ant turbinų ratų krinta iš didžiausio Lietuvos sÄ…lygomis 35 m aukšÄio. AntalieptÄ—s hidroelektrinÄ—s rezervai dideli: jos vandens saugyklos – tvenkinio plotas 1900 hektarų, o tvenkinio naudingas tÅ«ris net 23,5 milijono kubinių metrų vandens. Ir dar – šio tvenkinio vandens paviršiaus lygis virš turbinų pakilÄ™s net 34 m.
Galimas dalykas, kad ateis toks laikas, kai ir vÄ—l galvosime apie energetinius resursus – mažas hidroelektrines. AntalieptÄ—s HE statybos istorija gali bÅ«ti labai pamokanti, todÄ—l nereikÄ—tų jos užmiršti. Prieškario Lietuvoje, kai sparÄiai plÄ—tÄ—si šalies Å«kis, kilo gyvenimo lygis, didÄ—jo ir elektros energijos poreikis. Jau 1932 m. buvo galvojama, kaip racionaliau panaudoti vietinius energijos išteklius, tarp jų – vandens energijÄ…. Detaliau nagrinÄ—ti šiuos klausimus Ä—mÄ—si 1936 m. įsteigtas Lietuvos energijos komitetas. Profesoriui S. Kolupailai vadovaujant buvo sudaromas pirmasis Lietuvos vandens jÄ—gainių kadastras, ieškomos ir tikrinamos vandens jÄ—gainių statybos vietos.
1937 m. S. Kolupaila ir K. Pakštas atvyko į AntalieptÄ™, apžiÅ«rÄ—jo jos apylinkes ir garsiÄ…jÄ… Šventosios rÄ—vÄ…, kur upÄ—s nuolydis 5 km ruože yra 25 metrai. Ä®sitikinta, kad Äia yra galimybÄ— pagal to meto sÄ…lygas pastatyti didesnÄ—s galios hidroelektrinÄ™. TodÄ—l dar tais paÄiais metais jie pasirÅ«pino, kad Šventojoje ties Antaliepte bÅ«tų įrengta vandens matavimo stotis upÄ—s nuotÄ—kiui stebÄ—ti.
1939 m. komitetas patikslino anksÄiau paruoštas elektrifikavimo gaires ir parengÄ— Lietuvos 1939 – 1940 m. elektrifikavimo planÄ…, pagal kurį 1943 m. turÄ—jo bÅ«ti parengtas 2000 kw galios AntalieptÄ—s HE projektas, o 1944 – 1945 m. pastatyta jÄ—gainÄ—.
Antrasis pasaulinis karas visus šiuos planus sugriovÄ—. Garsieji hidrologai profesoriai S. Kolupaila ir K. Pakštas 1944 m. pasitraukÄ— į Vakarus, vÄ—liau – į JAV. Pokario metais tų mokslininkų idÄ—jos, ekonominiai ir matematikiniai skaiÄiavimai buvo realizuoti. Palankų šio klausimo sprendimÄ… lÄ—mÄ— ir tai, kad tuometinÄ—je energetikos valdyboje vadovaujantį darbÄ… dirbo kraštietis Antanas Gruodis, kuris AntalieptÄ—s HE rÅ«pinosi nuo 1945 m. iki mirties 1978 m.
Vykdant SSSR vystymo 1951 – 1955 m. penkmeÄio planÄ… 1952 m. pabaigoje Ministrų Tarybos nutarimu buvo numatyta 1953-1955 m. pastatyti Lietuvoje žemÄ—s Å«kio elektrifikavimo AntalieptÄ—s HE. Statybai jokios techninÄ—s dokumentacijos dar nebuvo. Paruošiamieji statybos darbai dar be techninÄ—s dokumentacijos pradÄ—ti 1954 m.
Ir sovietmeÄiu, statant visuomeninÄ—s paskirties objektus, reikÄ—jo paruošti projektinÄ™ techninÄ™ dokumentacijÄ…, suderinti su įvairiomis žinybomis – tik tuomet buvo galima tikÄ—tis finansavimo. To meto AntalieptÄ—s HE statyba buvo išimtis: aukšÄiausioji valdžia pirmiausia davÄ— leidimÄ…, bet projektavimo darbai, kurių apimtis buvo didelÄ—, turÄ—jo bÅ«ti atlikti, nes tokio tipo statinių Lietuvoje ir Baltijos šalyse dar nebuvo. Kalnų tipo hidroeletrinÄ—s statybos patirties mokytasi Gruzijoje ir ArmÄ—nijoje.
PradÄ—jus statyti pagrindinį jÄ—gainÄ—s pastatÄ…, pasirodÄ—, kad projektas netinkamas. VÄ—liau paaiškÄ—jo, kad nesÄ—kmÄ—s kaltininkai yra geologai. TurÄ—dami tik rankinius grąžtus jie gruntÄ… tyrÄ— tik 16 metrų gylyje. Teko tyrimus daryti iki 40 metrų gylio. Geologinei tarnybai buvo nelengva: Rytų Lietuvos paviršutiniai žemÄ—s klodai pagal mechaninÄ™ sudÄ—tį labai įvairÅ«s, dar didesnis „margumas“ gilesniuose sluoksniuose.
Projektavimo darbai vyko apie 11 metų. Buvo tikslinama, skaiÄiuojama, perskaiÄiuojama…Jeigu pradinÄ— hidroelektrinÄ—s sÄ…matinÄ— vertÄ— buvo apie 20 mln. rublių, tai statybai užsitÄ™sus siekÄ— beveik 26,6 mln. Šios elektrinÄ—s projektavimas buvo daugelio jaunų specialistų kÅ«rybinio darbo pradžia ir patirties kaupimo metas. AntalieptÄ—s HE statyba baigta 1961 m. PastaÄius šiÄ… kalnų tipo hidroelektrinÄ™, susidarÄ— jos užtvanka. Vanduo užliejo 800 ha plotÄ… ir sujungÄ— net 27 ežerus. Ši užtvanka dabar vadinama AntalieptÄ—s mariomis. AntalieptÄ—s HE – istorijos – technikos paveldo objektas.
AntalieptÄ—s pÄ—sÄiųjų tiltas
Jis yra skirtas pereiti Šventosios upÄ™. Tiltas miestelio centre, medinis, pakabinamas ant metalinių lynų, o jį laiko dvi poros betoninių stovų su atramomis ir atotampomis, pastatytas 1986 m., ypaÄ Ä¯domus vaikams ir paaugliams ir jų vadinamas „beždžionių tiltu“. 1999 m. tiltas įrašytas į istorijos – technikos paveldo objektų sÄ…rašÄ….
Antalieptės vandens malūnas
Tai vietos meistrų akmenskaldžių rankomis pastatytas malÅ«nas. Jis yra ant dešiniojo Šventosios upÄ—s kranto, statytas 1855 m. iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio, staÄiakampis ir vienaukštis. Sako, kad apie 1924 m. AntalieptÄ—je užsidegÄ— elektros lemputÄ—s, mat, tais metais malÅ«ne pradÄ—jo veikti mažytÄ— elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miestelio gyventojai. PastaÄius AntalieptÄ—s hidroelektrinÄ™, malÅ«nas buvo elektrifikuotas ir eksploatuojamas iki 1966 m. Dabar jis privati nuosavybÄ—.
„Šveicarka“ ir akmuo su ženklu
Tik vos už 1,5 km nuo AntalieptÄ—s rasite vietinių pamÄ—gtÄ… vietÄ…, kuriÄ… jie maloniai vadina ,,Šveicarka“ ir sako, kad joje esantys šaltiniai – nepaprasti ir turi gydomųjų savybių. JospapÄ—dÄ—je, ten, kur sraunus, akmenimis grįstas Šavašos upelis rengiasi pulti į Šventosiosprieglobstį, paÄioje upelio vagoje, guli nemažas plokšÄia briauna akmuo su ženklu. Jobriaunoje ryškiai matosi įspausta kažkokia pÄ—da. Ar tai gamtos tvarinys, ar žmogaus rankų darbas– sunku pasakyti, nes akmuo nÄ—ra tyrinÄ—tas.
Lūžų piliakalnis
Piliakalnis yra apie 2 km į pietus nuo AntalieptÄ—s, prie keliuko AntalieptÄ— – Jakštai, apie 100 m į šiaurÄ™ nuo pralaidos per Šavašos upelį, jo kairiajame krante. Tai aukštas, mišku apaugÄ™s kalnas ir jeigu įveiksite jį, užlipÄ™ galÄ—site pasigrožėti aukštu slÄ—niu.
Šavašos pažintinis takas AntalieptÄ—je
1,5 km takas - pirmasis Lietuvoje geologinis takas palei tikrų tikriausiÄ… kalnų upÄ™ ŠavašÄ…, kuri įteka į Šventosios senvagÄ™ šalia AntalieptÄ—s. Kintanti jos „nuotaika“ ir malonus Äiurlenimas lydÄ—s visos kelionÄ—s taku metu, o aukšti slÄ—niai, įsimintinas kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jÄ—gų ir net turistinių įgÅ«džių. Atkreipkite dÄ—mesį į informacinius stendus, ženklinanÄius šÄ¯ takÄ…, kuriuose yra visa kelionÄ—je reikalinga informacija apie nuostabiÄ… Šavašos upÄ™ ir jos aplinkÄ…: bebrynÄ™, Lūžų miškÄ…, kertinÄ™ miško buveinÄ™, tris geologines stoteles: petrografinÄ™, geomorfologinÄ™ ir fliuvialinÄ™, išsamÅ«s topografiniai žemÄ—lapiai, atskleidžiantys žemÄ—s istorijos paslaptis. Bet tai dar ne viskas – dešiniajame vingiuotos ir akmenuotos Šavašos upÄ—s krante yra keistas tik 1970 m. rastas Lūžų akmuo su dubeniu – tarp aukštų upÄ—s slÄ—nių XVI-XVII a. buvusios senovÄ—s lietuvių šventyklos liekana. Kada užgeso šventovÄ—s ugnis, tyrinÄ—jimai duomenų nesuteikÄ—. Pagal įrengimÄ…, ši šventykla gali bÅ«ti panaši į MosÄ—džio šventyklÄ…, kuri datuojama XVI-XVII a. Vadinasi, ji veikÄ— praÄ—jus 100-200 metų po krikšÄionybÄ—s įvedimo. Ko gero, kad jau krikšÄioniškajam laikotarpiui priklauso ir AntalieptÄ—s šventykla. O kai keliaudami taku pavargsite, „MeilÄ—s salelÄ—“ akmenimis ÄiurliananÄiame Šavašos upÄ—s vingyje suteiks ramybÄ™ ir palaimÄ…, antalieptiškio medžio drožėjo Zenono Striškos sukurti ir surÄ™sti originalÅ«s mediniai liepteliai, tilteliai, pavÄ—sinÄ—s bei apžvalgos aikštelÄ— tikrai pamalonins jÅ«sų poilsio ir kelionÄ—s akimirkas.
AntalieptÄ—s kraštotyros muziejus
Muziejaus istorija prasidÄ—jo 1968 m. Tuomet vienas šviesiausių šio krašto žmonių, buvÄ™s AntalieptÄ—s hidroelektrinÄ—s statytojas, o vÄ—liau Zarasų elektros tinklų rajono vadovas, žinomas kraštotyros entuziastas Algimantas ŽilÄ—nas, Antalieptei padovanojo daug surinktų eksponatų. ŠÄ¯ brangų istorinį turtÄ… priglaudÄ— tuometinÄ— AntalieptÄ—s vidurinÄ— mokykla. Kraštotyros muziejus plÄ—tÄ—si, jį papildÄ— vis nauji ir vertingi eksponatai.
Naujai įkurtame visuomeniniame muziejuje eksponuojamos net akmens amžiaus iškasenos, kraštotyrinÄ— medžiaga vaizdžiai pasakoja apie įvairius AntalieptÄ—s krašto istorijos etapus, kurie yra labai turtingi ir įdomÅ«s. Visa muziejuje sukaupta medžiaga susisteminta į 23 skyrius: etnografija, istorija, numizmatika ir kitas vertingas temas.
Muziejuje priskaiÄiuojama per 400 eksponatų. ApsilankÄ™ šiame muziejuje gali daugiau sužinoti apie kunigÄ… StanislovÄ… StakelÄ™: jis buvo ne tik kunigas, bet ir seniÅ«nas, policijos viršininkas, žmogus, kurio pastangomis kitų sprendimais katalikų bažnyÄia tapusi pravoslavų cerkve vÄ—l buvo gražinta katalikybÄ™ išpažįstantiems tikintiesiems, o parapijai sugrąžintos visos teisÄ—s. Kitas šiam AntalieptÄ—s kraštui ne mažiau svarbus žmogus – gydytojas Pranas VaiÄiulis, garsus buvo ne tik Zarasų rajone, bet ir Rytų Lietuvoje. Nemaža eksponatų dalis byloja apie šio muziejaus pradininko Algimanto ŽilÄ—no veiklÄ… ir gyvenimÄ….
Energetikos muziejus
2017 m. rugsÄ—jo 16 d. AntalieptÄ—je atidarytas visuomeninis energetikos muziejus. Prie šio muziejaus atidarymo prisidÄ—jo VU jaunieji energetikų klubo nariai. (M. Reinio g. 6, AntalieptÄ—, Zarasų r.). AntalieptÄ—s krašte energetikos tema ypatingai artima, juk Äia dar 1961 m. buvo pastatyta vienintelÄ— kalnų tipo elektrinÄ— Lietuvoje
Teminiai kaimai: Lieptų kaimas Antalieptėje
Šis kaimas kvieÄia stebuklingu tiltu per Šventosios upÄ™ užrištomis akimis persikelti į XIII a., kai dievai ir deivÄ—s dar žeme vaikšÄiojo ir su žmonÄ—mis taikiai sugyveno. Teatralizuotos ekskursijos Šavašos pažintiniu taku metu mitologinio miško gyventojai supažindins lankytojus su senovÄ—s lietuvių religija, tradicijomis ir mitais. Teatralizuota edukacinÄ— programa ,,Senasis lietuvių tikÄ—jimas, dievai, deivÄ—s, mitologinÄ—s bÅ«tybÄ—s“ parengta įvairioms amžiaus grupÄ—ms ir trunka apie 4 valandas.
Žingsniuodami Šavašos pažintiniu taku programos dalyviai patiria iššÅ«kių ir adrenalino, dalyvauja šventinÄ—se apeigose, sutinka ne vienÄ… mitologinÄ™ bÅ«tybÄ™ – Medžiorį ir Kaukutį, kurie lydi kelionÄ—je, patarimus dalijanÄiÄ… deivÄ™ MildÄ…, ragauja nepaprastai gardžių kiškio blynų ir patys tikroje kaimiškoje krosnyje išsikepa lieptainių.
DviraÄių trasa ,,AntalieptÄ—s žiedas“
Ši trasa – unikali. JÄ… įrengÄ— 11 Europos savanorių tarybos savanorių iš ArmÄ—nijos, Bulgarijos, Airijos, Lenkijos ir Latvijos, kuriems padÄ—jo vietiniai skulptoriai. Trasa skirta aplankyti Šventosios ir Šavašos upių sukurtÄ… įspÅ«dingÄ… AntalieptÄ—s apylinkių kraštovaizdį, pažinti tradicijas ir kultÅ«rÄ…, kuriÄ… puoselÄ—ja Äia gyvenantys žmonÄ—s. Šiltuoju metų laiku šia trasa keliaukite dviraÄiais, žiemÄ… – slidÄ—mis, o visus metus – pÄ—sÄiomis.
Viso maršruto ilgis apie 20 km. Keliaudami aplankysite AntalieptÄ™, Šavašos pažintinį takÄ…, įspÅ«dingÄ… Verslavos piliakalnį, pamatysite vienintelÄ™ kalnų tipo hidroelektrinÄ™ Lietuvoje ir dar daug kitų, ne mažiau įdomių, patrauklių ir paslaptingų vietų. Susitiksite su AntalieptÄ—s kaimo bendruomenÄ—s šeimininkÄ—mis ir jų padedami išsikepsite tradicinių pasakiško skonio lieptainių. ApsilankÄ™ kraštotyros muziejuje iš naujo išmoksite mylÄ—ti ir didžiuotis savo gimtine, Lietuva.
Antalieptiškis tautinio paveldo puoselÄ—tojas Zenonas Striška
Ne retas jau girdÄ—jo žodžių junginį ,,tautinis paveldas“: tai produktai, kurių gamyba dažniausiai sietina su rankų darbu, tam tikrais įgÅ«džiais, žiniomis, kurios perduodamos iš kartos į kartÄ… ar yra atkuriami išlikusių tradicijų pagrindu. „Tautinio paveldo produktai apima labai įvairias sritis. Tai konkreÄiai vietovei ar etnografiniam regionui bÅ«dingi tradiciniai gaminiai, maisto produktai, gaminami iš vietos išteklių pagal senÄ…sias technologijas, tradicinių veislių augalai ir gyvÅ«nai bei jų produktai, lietuvių tautai bÅ«dingi etnokultÅ«riniai renginiai (mugÄ—s, kalendorinÄ—s apeiginÄ—s, šventÄ—s),“ – taip tautinio paveldo produktus apibÅ«dina ŽemÄ—s Å«kio ministerijos Tautinio paveldo produktų skyriaus vedÄ—ja Rasita KraujelytÄ—-NoreikienÄ—. Iš tiesų - lietuviški tautinio paveldo produktai yra išskirtinai unikalÅ«s, meniški, turintys vienas seniausių gamybos tradicijų visoje Europoje.
Sertifikuoti Zenono aviliai, inkilai ir grÄ—bliai – autentiški, tokie, kokius ne anksÄiau kaip prieš 100 metų darÄ— nagingi ir praktiški aukštaiÄiai. Inkilai paprasti, dažniausiai skaptuojami iš medžio stuobrio, skirtingų dydžių, skirti daugelio rÅ«šių sparnuoÄiams. Žvelgiant į inkilus pajunti ne tik ryšÄ¯ su senÄ…ja lietuvių kultÅ«ra, bet ne sunkiai pastebi savitÄ… menininko raiškÄ… ir darniÄ… jo draugystÄ™ su supanÄia gamta. Avilių gamybos istorija nukelia į senÄ…jį Lietuvos kaimÄ…, jie autentiški ir labai meniškį, jais mÄ—gsta pasipuošti dabar bitininkaujantys senojo amato žinovai. O ar gali stebinti grÄ—blys? Tai, kad nyksta tokie meistrai, kurie senÄ…jÄ… patirtimi paremtÄ… žemÄ—s Å«kio padargÄ… padarytų – jau susimÄ…styti verÄianti tiesa, kuriÄ… madai sunkiai priskirsi...
Arkivyskupo MeÄislovo Reinio gimtinÄ— Madagaskaro kaime
Tvirtinama, kad gimtajam kaimui Madagaskaro pavadinimÄ… sugalvojo MeÄislovas Reinys (caro laikais kaimas vadintas Bykovu). Jame yra išlikusi sodyba, kurioje 1884-1953 m. gyveno bÅ«simas arkivyskupas, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras MeÄislovas Reinys. Liudininkai prisimena, kad jo gimtinÄ— buvo gražiai užlaikytas namas, o paÄiÄ… sodybÄ… sudarÄ— 7 atskiri pastatai. Tada sodyba išsiskyrÄ— gausybe eglių ir liepų.
Nepaprasto gerumo žmogus aplinkiniams buvo M. Reinys. Jį pažinojÄ™ prisimena, kad garsusis Lietuvos katalikų bažnyÄios veikÄ—jas mokÄ—jo net 16 kalbų, buvo paprastas žmogus, vienodai pagarbiai elgÄ™sis su aukšto rango pareigÅ«nais ir paprastais kaimo žmonÄ—mis. Niekada nesipuikavo prieš kitus savo padÄ—timi ir niekam negailÄ—jo patarimų ir pamokymų. Visada aplankydavo kaimynus, bÅ«tinai kÄ… nors padovanodavo. Jeigu neturÄ—davo kokio daiktelio, tai nors pinigų duodavo.
(Naudota medžiaga: publikacijos laikrašÄiuose „Utenis“, „Zarasų kraštas“, J. Nemanio „Zarasų rajono kultÅ«ros paveldas“, GražutÄ—s regioninio parko direkcijos rengta medžiaga, A. ŽilÄ—no „Zarasų kraštas“, V. KibirkšÄio „AntalieptÄ—“, V. Indrašiaus „Kaimai prie Šventosios“, B. Kviklio „Lietuvos bažnyÄios“, P. Gipiškio „Zarasų kraštas“)