2019 m. liepos 18 d., ketvirtadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Antazavės
zrs
 Antazavės seniūnija
Seniūnas Algirdas Lekaveckas
Tel.: 8 385 36345; el. pašto adresas: antazave@zarasai.lt
 
 
 
 
 
Antazavės seniūnija išsidėsčiusi rytinėje rajono dalyje, seniūnijos centras Antazavės kaimas – vietovė, įsikūrusi netoli į vakarus nuo kaimo plytinčio Antazavės šilo bei kiek piečiau telkšančio Zalvio (Zalvės) ežero. Seniūnijos centras nuo Dusetų mieto nutolęs per 10 km, nuo Zarasų – 24 km, nuo Utenos Antazavę skiria 51 km. 2018-01-01 dienai gyveno 918 gyventojų.
 
 Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Antazavės seniūnijos teritorijoje sudarė 5 seniūnaitijas:
1.
Antazavės pietinė
Antazavės k.
2.
Antazavės šiaurinė
Antazavės, Bakučių, Butiškių, Dervinių, Daržininkų, Ivoniškių, Latviškių, Lygalaukių, Marimanto, Navikų, Paivoniškių, Paveisėjų, Pazirnajo, Salinių, Sviliškių ir Zirnajų k.
3.
Kumpuolių
Alkaukos, Biržiniškio, Bugų, Bugų Šilelio, Gegužiškio, Joniškio, Kukariškio, Kumpuolių, Maniuliškių, Margavonių, Paliūnių, Pamilgedžių ir Pailgių k.
4.
Rokėnų
Dembų, Dumblynės, Gipėnų, Ilgašilio, Joneikiškių, Meletiškių, Pakerių, Pazaduojos, Rokėnų, Pakačinės, Pasartės, Šlaitų, Velikuškių ir Zaduojos k.
5.
Šniukštų
Astraučiznos, Čičirių, Degutiškių, Duburaičio II, Dunduliškio, Didėjos, Paliesės, Šniukštų, Vėdarių ir Volungių k.
 
Antazavės kaimas, o jau XVIII a., čia pagal itin žymaus to meto architekto L. S. Gucevičiaus projektą, grafų Pliaterių iniciatyva įkurtas dvaras su 5 hektarų ploto parku. Paskutiniajame XVIII a. dešimtmetyje Kunigundos Pliaterienės pastangomis pastatyta Antazavės bažnyčia, klebonija bei špitolė, įkurta parapija. Įvairių šaltinių duomenimis tuomet parapija galėjusi turėti net apie 4000 žmonių.
 
Antazavė
 Kiek į šiaurę nuo Zalvio, aukštame šio ežero šlaite, 9 km į šiaurės rytus nuo Dusetų, įsikūrusi Antazavė pirmą kartą paminėta XVI a. viduryje. Jos vietovaizdyje senas XVIII a. pabaigoje šiauriniame Zalvio ežero krante įkurtas dvaro parkas, dviaukščiai grafų rūmai, Dievo Apvaizdos bažnyčia, o istorijoje – senos baltų genties – sėlių įamžinimas. Pasak kalbininko K. Būgos šis vietovardis yra sėliškos kilmės ir kildintinas nuo Zalvės ežero pavadinimo. Čia pat prie Antazavės ošia šešių ežerų apsuptas Antazavės šilas, gausus čia gyvenančių miško žvėrių, pilnas kalnų, kalnelių, staigių nuokalnių.
 
Pakačinės piliakalnis
Antazavės šile esantį piliakalnį dar vadinamą Dembo vardu, rasite į pietus nuo Pakačinės kaimo, į rytus nuo Dembų vienkiemio, girininkijos miško 27 kvartale, pietiniame kalvos gale. Tai gana aukštas, mišku apaugęs kalnas, gynybiniams tikslams naudotas nuo II tūkstantmečio prieš m.e. iki V-ojo m. e. a. Jis 1933 m. tyrinėtas Petro Tarasenkos, apie jį pasakojami pasakojimai, pasak kurių jis supiltas tais laikais, kai lietuviai kariavo su kardininkais ir ant jo seniau vaidendavosi.
 
Antazavės dvaro rūmai
Dvaro rūmus XVIII a. pradžioje pastatė grafas Liudvikas Pliateris. Prie rūmų išlikęs trijų terasų parkas, ovalo formos aikštė su gėlynais, du tvenkiniai. Pakalvėje tyvuliuoja gražus Zalvės ežeras, iš kurio vardo kilo Antazalvės, o vėliau – Antazavės vietovės pavadinimas. Manoma, jog šiuos rūmus suprojektavo garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius savo jaunystės metais, bet tikrų duomenų apie tai nerasta. Tuo pat metu profesionaliai suprojektuota rūmų aplinka. Po grafo Liudviko Pliaterio mirties 1788 m., dvarą valdė jo našlė grafienė Kunigunda Pliaterienė. Kai senoji grafienė nuseno, XIX a. ji Antazavės dvarą paskyrė vyriausiajam sūnui Kasparui. XX a. pradžioje iki 1920 m. Antazavės dvarą valdė grafienė Bogumila Elžbieta Ropp - Roppienė.
 
Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia
Svarbiausioji jos pastatymo priežastis buvo dvarininko I. Marikonio pasiryžimas Aleksandravėlėje įsteigti parapiją. Vėliau Antazavės dvaras, apylinkės palivarkai bei kaimai, kurie priklausė grafienei K. Valavičiūtei-Pliaterienei, buvo priskirti prie naujos Aleksandravėlės parapijos. Aikšingoji Antazavės dvarininkė savo nepasitenkinimą susiklosčiusia situacija pareiškė Vilniaus vyskupui ir Vyskupijos tribunolui, tačiau nieko nepasiekė. Tik vėliau, kai K. Valavičiūtės-Pliaterienės ir I. Marikonio byla atsidūrė pas Varšuvoje gyvenusį popiežiaus nuncijų, bažnytinė vyresnybė, sutikus grafienei duoti žemės ir pastatyti bažnyčią, patenkino jos prašymą: 1794 m. antazaviškiai jau turėjo savo maldos namus. Medinė Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, jos erdvė – bazilikinė, išorė – sudėtingų formų, o pastogės ir bokštų konstrukcijos, net kerčių sukirtimai, atlikti tik kirviu. Bažnyčios varpinė ir vartai statyti 1889 m.
 
Boleslovo Kontrimo koplyčia
Šią koplyčią pačiame senųjų kapinių centre pastatė B. Kontrimas, kuris carinėje Rusijoje buvo aukštas valdininkas. B. Kontrimas užsitarnavo emiratūrą, vėliau gyveno savo ūkyje Šniukštuose. Čia, koplyčioje, palaidotas ne tik jos statytojas, bet ir augintinė Elžbieta bei jos vyras V. Pupeikis. 
 
Paminklinis akmuo kompozitoriui Juozui Gruodžiui
Rokėnai – kompozitoriaus, pedagogo, dirigento, muzikos visuomenininko Juozo Gruodžio gimtinė. Dabar buvusią čia sodybą, kurioje 1884 m. gruodžio 20 d. gimė J. Gruodis, žymi 1966 m. lapkričio 13 d. atidengtas paminklinis akmuo, kurio skulptorius L. Žuklys. 1980 m. prie keliuko į J. Gruodžio gimtinę pastatytas R. Matulionio stogastulpis.
 
Poeto Antano Vienažindžio gimtinė
Už Jaskoniškių girios, rytiniame Sartų ežero krante esančiame Gipėnų kaime ant mėlynųjų Sartų pakrantės išlikusioje sodyboje, prabėgo ne viena lietuvių liaudies dainiaus Antano Vienažindžio vaikystės ir jaunystės vasara, palydėta pirmųjų jo dainų. Čia driekiasi takeliai, kuriais vaikščiojant poetui ir gimė tos dainingosios eilės, nuskambėjusios po visą Lietuvą. Gražu nūnai poeto tėviškėje, džiugu žiūrėti į tvarkingą sodybą, kuri išliko beveik nepakitusi: ilgas senovinis, galu į kelią gyvenamasis namas su erdvia ir šioms vietovėms būdinga priemene, senas svirnas, aukšti sodybą supantys medžiai, gėlių darželis, kryžius – viskas čia dvelkia ramumu ir praėjusių metų dvasia.
 
A. Vienažindys – vienas spalvingiausių XIX a. lietuvių literatūros asmenybių ir kūrėjų. Jis rašė sau ir savo artimiesiems, dažniausiai užrašytam tekstui sukurdamas melodiją ir ją išdainuodamas. Didelę įtaką poeto gyvenimui ir kūrybai turėjo 1863 m. sukilimas ir po jo vykdytos represijos: ištremiama jo mylimoji R. Stauskaitė, uždraudžiama lietuviška spauda ir kalba mokyklose, bažnyčios verčiamos cerkvėmis. Visą tai poetas skaudžiai pergyveno. J. Tumas, tyrinėjęs poeto gyvenimą ir kūrybą, teigė, kad A. Vienažindys – įdomi ir prieštaringa asmenybė. Jis buvo puikus pašnekovas, iškalbingas pamokslininkas, skardžiabalsis giesmininkas, puikiai grojo armonika, mielai bendravo su paprastais žmonėmis. Jis buvo praktiškas ir apdairus kunigas, išdidus žmogus, vienišumo valandėlėmis mąstantis apie prigimties, meilės, žmogaus likimo ir mirties paslaptis.
 
Tikime, kad norinčių pabūti garsaus poeto aplinkoje nestigs, o kiekvieną, apsilankiusį prie jo vaikystės sodybos norime pasveikinti nuoširdžiais poeto žodžiais: „Sveiks, kvietkeli, tu brangiausias…“
Antazavės Šilo mūšio vieta
Tai Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, Vyties kuopos partizanų dislokacijos ir mūšio vieta, kurioje atstatytos dvi žeminės. 1944 m. rudenį ir žiemą čia su vyrais buvo įsikūręs vadas Mykolas Kazanas.
 
Ilgašilio pažintinis takas
Šiame take, kuris įrengtas Sartų regioniniame parke, galėsite pamatyti Ilgašilio pelkėje vykdytų gamtotvarkos darbų rezultatus: 13 ha atstatytų natūralių pelkinių buveinių bei pažinti čia esančias gamtines vertybes. Ilgašilio pelkėje ir jos apypelkiuose auga ir gyvena 21 augalų bei gyvūnų rūšis, įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, iš kurių 5 yra retos ir nykstančios visoje Europoje. 7 pelkių, miškų ir pievų buveinių tipai, sutinkami Ilgašilio teritorijoje, taip pat sparčiai nyksta Europoje.
 
Šis takas – viena iš NATURA 2000 teritorijų, kuri įsteigta išsaugoti biologinę įvairovę ir gamtos sukurtas vertybes. Besidominantys gamtos palikimu šiame take gali rasti plačialapę klumpaitę, kurios vienintelė žinoma augimvietė Zarasų rajone yra tik čia, raibąją gegūnę – vieną rečiausių gegūnių rūšių, lieknąjį švylį, sidabrinę visgę…
 
Ilgašilio pažintinio tako pelkės tvarkymo darbai pradėti 2005 metais.
 
Velikuškių piliakalnis
Žymus praeities tyrinėtojas, archeologas P. Tarasenka savo knygos „Rambyno burtininkas“ herojus apgyvendino prie šio garsiojo piliakalnio. Tai vienas iš žymiausių, labiausiai ištyrinėtų piliakalnių Zarasų rajone. Jis yra apie 1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo, apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Dusetų-Obelių kelio tilto per protaką tarp Sartų ir Zalvės ežerų, Sartų ežero rytinio kranto kalvoje. Tai vienas iš seniausių mūsų krašto archeologijos paminklų, naudotas II tūkstantmetyje prieš m.e. iki V-ojo m.e.a. Anksčiau tai buvo natūrali kalva. Tyrinėjimų metu, kuriuos 1933 m. atliko P. Tarasenka, paaiškėjo, kad piliakalnyje buvo dirbtiniai įtvirtinimai, ypač iš mažiau saugių rytinės ir pietinės pusių. Tyrinėjimai patvirtino, kad piliakalnio papėdėje yra buvusi viena iš stambiausių šio krašto gyvenviečių, kurios gyventojai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste, žvejyba bei medžiokle.
 
Maniuliškių piliakalnis
Piliakalnis yra netoli Maniuliškių kaimo. Tyrinėjant piliakalnių buvo rasta brūkšniuotosios keramikos pavyzdžių, liudijančių jog piliakalnis buvo naudotas dar pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje bei pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pirmoje pusėje. Pietinėje piliakalnio papėdėje rastos senovinės gyvenvietės liekanos. Yra pasakojama, jog greta piliakalnio guli didokas, plokščias akmuo, o po juo paslėptas lobis. Jei nori paimti tą lobį, reikia iš to akmens paimti akmenuką, įsidėti į burną  ir nešioti tris paras nepratariant nė žodžio, tačiau iki šiol niekas negalėjo išlaikyti akmenuko nekalbėdamas tris paras. Taip ir liko užburti lobiai po juos saugančiu akmeniu.
 

Tradicinių amatų centras Antazavės dvare 

Tradicinis Zarasų krašto amatų centras įsikūręs grafų Pliaterių XVIII a. pabaigoje pastatytame dvare Antazavėje. Cokolinėje rūmų dalyje įrengtos medžio drožybos, audimo bei keramikos dirbtuvės – sukurta reikalinga techninė bazė tradicinių amatų produktams gaminti. Vyksta amatų demonstravimas. Amatininkai noriai dalijasi savo sukaupta patirtimi su kiekvienu apsilankiusiu. Amatų centre Antazavės dvare laukia pažintis su aukštaitiškais amatais, galimybė juos išbandyti ir pasisemti naujos patirties, susipažinsite su unikaliais tautodailininkų, amatininkų darbais.
 
 
 
(Naudota medžiaga: laikraščiai „Ūkininko patarėjas“, „Zarasų kraštas“, „Gimtinė“, „Utenis“, ,,Rasos“, žurnalas ,,Kultūros barai“, P. Gipiškio „Zarasų kraštas“, S. Kirailytės „Antazavės krašto istorija“, L. Raubiškienės „Zarasai laiko vilnyse“, Sartų regioninio parko informacija, B. Kvyklio „Lietuvos bažnyčios“,  A. Žilėno „Zarasų kraštas“, A.Matiuko „Po Zarasų kraštą“)

 


2018-06-01