2019 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Degučių
zrs
Seniūnas Jonas Šileikis
Tel.: 8 385 36785; el. pašto adresas: deguciai@zarasai.lt
 
 
 
 
 
 
 
Degučių seniūnija išsidėsčiusi pietvakarinėje rajono dalyje, seniūnijos administracinis centras – Degučių kaimas, esantis šalia Samanio ežero. Seniūnijos centras nuo Zarasų nutolęs per 15 km, nuo Utenos – 33 km, iki Dusetų miesto šiek tiek daugiau nei 18 km. Seniūnijos gyventojų skaičius 2018 m. spalio 1 d. – 854 gyventojai.
 
Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Degučių seniūnijos teritorijoje sudarė 5 seniūnaitijas:
1.
Baibių
Baibių, Bikeliškių, Blekiškių, Bružų, Daneikių, Drobų, Galminių, Kalendiškių, Kloviškių, Mitraukos, Šalinėnų, Tyliūniškių ir Zokorių k.
2.
Baltriškių
Aleksiejaukos, Balčių, Baltriškių, Grybiškių, Indučių, Jakunčių, Juozapavos, Kumpuolio, Mumeliškių, Pakunigės, Pastromės, Savičiūnų, Senadvario, Steponiškių, Surgedų, Šeparnės, Švilpiškių, Tetervų ir Vartišių k.
3.
Degučių
Budrėnų, Cholopovkos, Degučių, Eikotiškio, Liminasėlio, Liminėlio, Liminiškių, Liminių, Matuikiškių, Murmuliškių, Naujųjų Mateikių, Pažemio, Raistiniškių, Santakių, Skeldų, Sniegiškių, Sodynės, Subatiškių, Šiukščių ir Veriūgiškių k.
4.
Dulių
Dulių, Eibutiškio, Ignalinos, Jakštų, Jureliškio, Kruopelių, Krūminių, Murliškių, Pašekšės, Šavašų vs. ir Žvilbučių k.
5.
Vajasiškio
Aštrakalnio, Daubariškių, Dundulių, Paežerinės, Pūslių, Trinkuškių, Ūžėniškių ir Vajasiškio kaimai
 
Degučiai
Lietuvoje yra ne viena Degučių vardu vadinama vietovė – sako, kad priskaičiuojama net 23 ir tokiu vardu pavadintą galima rasti ir Aukštaitijoje, ir Žemaitijoje. Viena jų – Zarasų rajone. Istoriškai vietovė žinoma tik nuo carinės Rusijos laikų. Kalbininkai kaimo pavadinimo kilmę aiškina trejopai: jis galėjo kilti iš Degučio pavardės, iš kitados vietovėje buvusios deguto varyklos arba dėl čia siautusio gaisro. Dabar Degučiai – seniūnijos centras, o jos teritorija  priskiriama prie pačių ežeringiausių vietovių rajone.
 
,,Degučių metraštis“ – svarbus sentikių istoriją liudijantis rašytinis šaltinis. Jame rašoma, kad Degučiai – svarbus Lietuvos sentikiams centras, kuriame plėtojosi jų kultūros ir religijos istorija. XVIII a. per. – XIX a. pirmoje pusėje šioje vietovėje vyko svarbi šiai religinei bendruomenei veikla: vykdytas švietėjiškas darbas, tapytos ikonos ir net spausdinta sentikiams skirta literatūra. Istorija liudija Degučiuose buvus sentikių cerkvei ir vienuolynui. Čia įsikūrusios sentikių bendruomenės dėka Degučiai iki šių dienų gerai žinomi, nes šiame kaime archeografinės ekspedicijos dalyviai aptiko Chronografą arba Kuršo ir Lietuvos metraštį, kuris laikomas Lietuvos rusų sentikių istoriografijos paminklu.
 
Degučiai bei jo aplinkinės vietovės pradėjo sparčiau augti ir tapo žinomomis tik nuo XIX a. vidurio, kai nutiesus kelią (traktą), sujungusį Sankt Peterburgą ir Varšuvą, čia buvo įkurta arklių pašto stotis su valdiškais pastatais plento sargams, užvažiuojamuoju kiemu, pastatyta smuklė. Skaudžia istorija paženklintas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis - Krakynės miške stovi pilko granito obeliskas, skirtas žydų tautybės vaikų, moterų bei vyrų atminimui. Ant obelisko jidiš ir lietuvių kalbomis iškalti žodžiai: „Šioje vietoje hitlerininkai ir jų vietiniai pagalbininkai 1941 VIII 26 žiauriai nužudė 8000 žydų - vaikų, moterų ir vyrų. Tebūnie šventas jų atminimas“.
 
Degučių Nepriklausomybės paminklas
 1928 m. pastatytas pagal dailininko A. Rūkštelės projektą Nepriklausomybės paminklas 1958-aisiais buvo nugriautas. Atstatytas 1990 m. pagal projektą, kurio autorius degutiškis dailininkas A. Šeduikis.
 
Degutiškis medžio drožėjas Gediminas Kairys
„- Užėjo toks durnumas ir pradėjau drožti. O kad mėgstu pavalgyti, tai šaukštus drožiu“,- prisistato G. Kairys iš Degučių kaimo. Drožėjas, bet ne dievdirbys. Jau ne vieną dešimtmetį Gedimino ir Ritos Kairių gyvenimas verda tarp medžio drožlių, švitrinio popieriaus ir šaukštų, šaukštų, šaukštų…Taip visą rudenį, žiemą, o pavasarį, anot Gedimino, kaip tie čigonai – per visoje Lietuvoje vykstančias muges keliauja.
 
Šaukštus galima gaminti dviem būdais – iš sauso ir žalio medžio. Suskaldo drožėjas liepą į ketvirtines norimo ilgio malkas ir metus džiovina. Paskui su kirvuku išskaptuoja šaukšto formą, tekinimo staklėmis kruopščiai nušlifuoja, o peiliu išgremžia „galvą“. Tuomet jo šeimyna dirba – kiekvieną šaukštelį nutrina keturiais skirtingo grūdėtumo švitriniais popierėliais, o žmona Rita dar ir išdrožinėja. Medį šveičia, kol šaukštai pasidaro glotnūs, švelnūs, kol nelieka pūko. Darbas ilgas ir nuobodus, svarbiausia – labai kruopštus. Skobiant iš žalio medžio, jį 2-3 valandas reikia virti sūriame vandenyje arba iššutinti. Jei šaką išsikirsi ir tuoj pat skobsi, šaukštas suskils.
 
Kriaušės, obels, slyvos mediena kieta, ją sunku drožti. Todėl šaukštus Gediminas dažniausiai skobia iš liepos, dar klevo, nors tas irgi kietas. Labai daili vyšnios mediena, bet vėlei – tvirta. Drožėjas ją tašo žalią, šaukštų ruošinius vynioja į popierių, kiša į šiaudus ar pjuvenas. Jos medžio drėgmę ištraukia lėtai ir vienodai, per porą mėnesių.
 
Per dieną Gediminas padaro 30 šaukštų, tik nenušlifuoja. Per metus jų išskobia 2-3 tūkstančius, o kur dar kočėlai, mentelės, pjaustymo lentos, verpstės, švilpynės…Anksčiau drožtos ir medinės kaukės, lazdos. Jų kotus tekindavo iš beržo, įklijuodavo raitytą rankeną, išdrožinėdavo. Vasarą uogienėms maišyti pas Gediminą perka didžiausius šaukštus, o mažučius ir vidutinius – visus metus. Kai gaspadynės prašo išrinkti tvirčiausią kočėlą, meistras liepia atsivesti vyrus. „Matuosim pečius!“ – juokauja medžio žinovas.
 
Tiberiados bendruomenė Baltriškėse
Brolis Morkus Baltriškes atrado 1992-ųjų lapkritį. Jį sujaudino kaimo gyventojų priėmimas, tad jis paprašė leidimo susitikti su šio krašto vyskupu. ,,-Vyskupui Juozui Preikui patiko mūsų gyvenimo paprastumas bei darbas su šeimomis ir jis paskatino mus įsikurti Baltiškėse“, - prisimena brolis Morkus ir tęsia savo įspūdžius toliau: ,,- Jau dešimtys šeimų ir daug jaunimo dirbo kartu su mumis. Perstatėme seną medinę buvusio kolūkio fermą į svečių namus ir koplyčią. Šios grupės mums taip pat padėjo paruošti žemę, kad galėtume auginti augalus. Taigi gyvename iš savo daržo, auginamės sau duoną, o visą kitą patikime Apvaizdai. Brangieji, bet kokia misija, bet koks priėmimas gali gimti iš Dievo meilės pertekliaus, iš Jėzaus artumo ir iš broliškos meilės“.
 
Šios brolijos nariams būdingas dėmesys broliškam gyvenimui, jo kokybei, pasitikėjimas, pranciškoniško gyvenimo būdo populiarinimas. Baltriškės čia gyvenantiems vienuoliams – visiškas atsiskyrimas, bet evangeliškas. Jų gyvenimuose svarbiausia pasidalinti džiaugsmu, malda, būti sklidiniems malonės, taikos, ramybės, noro priimti žmones, ypač jaunimą ir šeimas.
 
Baltriškių Šventojo  Kazimiero bažnyčia
Medinė bažnyčia pastatyta 1920 m. Tai tradicinių ir liaudies architektūrai būdingų formų sakralinis statinys.
 
Degučių pažintinis takas
2002 m. šalia Degučių kaimo įrengtas takas – puikiausia vieta  pažinti vertingiausias Gražutės regioninio parko gamtos ir kultūros vertybes. 13 stotelių tako pradžia – Samanio ežero pakrantėje. Pasak padavimo,  ežeras atsirado tuomet,  kai dar po mūsų žemę  vaikščiojo  milžinai. Keliaujantys taku galės sužinoti apie Gražutės miško pušynuose gyvenančią pelėdą lututę ir net  pamatyti  jos  namus –  uoksą,  pasigrožėti eglaitės  priedangoje besiglaudžiančia  miškinio  pataiso šeimyna. Atkreipkite dėmesį į kerpes – take pastebima jų gausa ir įvairovė. Aukštapelkėje prasideda pažintis su pelkių pasauliu, o liepteliu galėsite nueiti iki pačios pelkės „širdies“ – užaugančio ežeriuko, vadinamo akivaru. Rasite ir verkiančius medžius – tik žvilgtelkite į eglaitę, pravirkusią sakais. Praeidami pro raudantį medį sustokite ir pridėkite ranką prie jo žaizdos – juk jam taip pat gali skaudėti. Šeštoje tako stotelėje stabtelkite ir pažvelkite žemyn – ant žemės pamatysite žemą žolelę: palieskite ją ir suprasite, kodėl žmonės jai davė briedgaurės vardą. Keliaudami taku toliau, susipažinsite su visai kitokia pelke – žemapelke, iš nuotaikingo Ledanosio stendo sužinosite apie prieš tūkstančius metų praslinkusius ledynus ir jų paliktus ženklus, pušyno pavėsyje pajusite miško naudą žmogui, pamatysite Degučių pilkapius, kurie būdingi IX-XII a. ir net ūkininkavimo miške pavyzdžius.
 
Degučių piliakalnis
Tai aukščiausia šių apylinkių kalva, ant kurios IX-XII a. stovėjo medinė pilis. Piliakalnis unikalus išlikusiomis terasomis – ant jų, spėjama, buvo įrengtos gynybinės sienos. Pasakojama, kad anksčiau į šį piliakalnį ėjo slaptas kelias per greta esančią Užusamanio balą. Kiti teigia, kad čia buvo įsikūręs E. Pliaterytės sukilėlių štabas. Pr. Gipiškio užrašytas padavimas pasakoja, kad Degučių piliakalnis atsirado dar tais laikais, kai po mūsų žemę vaikščiojo milžinai. Vienas toks milžinas, vardu Samanis, paėmė žemių saują ir supylė ją kitoje vietoje. Tuomet toje vietoje, iš kurios žemė buvo paimta – atsirado Samanio ežeras, o iš supiltų žemių saujos – išdygo piliakalnis.
 
Poeto Fausto Kiršos gimtinė Senadvario kaime
6 km nuo Antalieptės, prie garsiųjų Antalieptės marių, aukštame, pušaitėmis apaugusiame krante – Senadvario kaimas, kuriame gimė poetas F. Kirša. Čia XIX a. sodybą įkūrė poeto tėvas. Kalbama, kad gyvenamasis namas, kuriame gimė poetas, sudegė ir ant tų pačių pamatų pastatytas dabartinis namas. Paskutinį kartą F. Kirša Senadvaryje lankėsi 1943 m. vasarą. Dabar namas – dailininko A. Každailio nuosavybė.
 
Šio poeto žemiškos kelionės materialus palikimas buvo labai kuklus: dar iš Europos atvežti keli lagaminai, kuriuose tilpo jo asmeniniai daiktai. F. Kiršos bičiuliai liudijo, kad poetas paskutiniais savo gyvenimo metais rašė lyg pats sau.
 
Teminis kaimas: Senolių kaimas Vajasiškyje
Jeigu norite pamatyti autentiškus lietuvių liaudies papročius ir pajusti senojo Lietuvos kaimo dvasią – būtinai atvažiuokite į Vajasiškio kaimą. Edukacinės programos metu nusikelsite į XIX a. ir žibalinės lempos šviesoje mokysitės amatų ir paprastų buitinių darbų: verpti, vyti virves ir mušti sviestą, klausysitės sekamų pasakų, dainuosite liaudies dainas ir smagiai vakarosite. Apsilankę įsitikinsite, kad nieko nėra gardžiau už kaime pagamintą maistą, gražiau už puoselėjamas tradicijas ir tobuliau  už senolių išmintį.
 
Senolių kaimas ,,įsikūrė“ erdvioje bendruomenės namų salėje. Atkeliavus į šį kaimą akys raibs nuo austinių lovatiesių raštų vingrybių ir spalvinės gamos, senoviškų buities daiktų: dar niekur nematyto lopšio su dviem spyruoklėmis, kurių dėka vaikas buvo supamas, senos kaimiškos lovos, spingsulės, verpimo ratelių, sviestmušių, o užsivakarojus galima prisėsti prie ilgo stalo ir prisiminti ar pajusti senovinių valgių skonį.
 
Tuščiomis iš kaimo į šiandieną tikrai neiškeliausite: prie įspūdžių dar galėsite prisidėti mažų suvenyrų: smalėkų ryšulėlį su beržo tošimi, dailių žvakučių iš vaško juostelių, didelių pieštukų, senovinių medinių žaisliukų, dailių mėzginėlių-nėrinėlių.
 
O jeigu iš praeities kaimo neskubėsite išvažiuoti, galėsi nakvoti palapinėse-namukuose iš presuotų šiaudų pundų. Kiekvienas toks ,,viešbutukas“ turi ne tik savo pavadinimą: Svajonių, Atradimų, Ūlyčios, Meilės, Vilties, bet ir inventorių – kad ir kaži ar dažnam naudotą šiaudų prikimštą čiužinį!
 
 
Vajasiškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia
Jipastatyta 1863 m. Tai, kad ji tradicinės architektūros statinys, liudija kryžminis jos planas, lygi fasadinė siena su trikampiu frontonu be puošybos, plokščios vidinės lubos ir plonos navų kolonos. Tik du žemi bokštai, pastatyti ant fasado kampų, į statinio architektūrą įneša šiek tiek ,,netvarkos“. 1912 m. bažnyčia buvo atnaujinta. 
 
 
(Parengta pagal publikacijas “Meisteryje”, “Zarasų krašte”, Gražutės regioninio parko medžiagą)
 

 


2018-10-12