2019 m. rugsėjo 22 d., sekmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Suvieko
zrs
Seniūnas Gintautas Altanas
Tel.: 8 385 36219; el. pašto adresas: suviekas@zarasai.lt
 
 
 
 
 
 
Suvieko seniūnija yra toliausiai į šiaurę nutolusi rajono seniūnija, šiaurės rytuose ji ribojasi su Latvijos Respublikos teritorija. Seniūnijos administracinis centras – Suvieko kaimas. Ši gyvenvietė įsikūrusi visai greta rytuose telkšančio Suvieko ežero bei kiek toliau į pietus nutolusio Čičirio. Seniūnijos administracinis centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 46 km, nuo Zarasų - kiek daugiau nei 19 km, o nuo Utenos - 68 km. Gyventojų, deklaravusių gyvenamąją vietą, skaičius 2018-05-01 – 638.
 
Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Suvieko seniūnijos teritorijoje sudarė 3 seniūnaitijas:
1.
Grybinės-Raudinės
Ažubalių, Ažvertiniškių, Bikūnų, Dagilių, Degsnės, Didėjos, Duogių, Grybinės, Jaciškių, Kadariškių, Kamuntiškių, Knypiškių, Konecpolio, Medoliškių, Meiriškių, Mironiškio, Miškiniškių, Mozūriškių, Patiltinių, Paupinės, Raginės, Ramumos, Raudinės, Rudėnų, Salinių, Sodžių, Svyriškių ir Tertelių k.
2.
Samanių
Ajočių, Baraukos, Juodenių, Kamariškių, Kriaunėnų, Lipnikų, Milgedžių, Pamilgedžių, Raistinių, Rasimų, Rudakasų, Samanių, Slavėniškio, Suvėnų, Ulytėlės k.
3.
Suvieko
Andrioniškio, Anupriškio, Balčiūniškio, Cibulinės, Guogiškio, Kastantinavos, Katkuškių, Kriovinių, Maironių, Meiriškėlių, Novinkų, Rudinių, Salaviškio, Stonupio, Suvieko, Upiškio ir Vaidminių k.
 
Suviekas
Suvieko kaimas (seniau ir dvaras) yra į vakarus nuo Zarasų, prie Suvieko ežero. Žinoma vietovė jau seniai – dar nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikų. Pasak pasakojimų, Suviekas kitados buvo didelis miestas, turėjęs 700 namų, aptvertas siena, kurioje buvo dveji vartai. Net tris kartus jis buvo sunaikintas, nes ne kartą esanti Lietuvos pakraštyje vietovė buvo puolama ir siaubiama: po 1275 m. kalavijuočių įsikūrimo Dinaburge (Daugpilyje), kovose žuvo narsus krašto gynėjas – kunigaikštis Žytas, o gyvenimas Suvieko apylinkėse atgijo tik nusistovėjus sienai su Livonija.
 
Istoriniai šaltiniai liudija Suvieką kaip stambų kaimą ir mini jį XV a. raštijoje, 1522 m. minima medinė bažnyčia, 1533 m. vietovė vadinama miesteliu, iš 1596 m. dokumentų sužinome apie Suvieko dvarą, o iš 1617 m. – evangelikų reformatų bažnyčią ir unitų vienuolyną. XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu, Suviekas buvo sugriautas, o 1802 m. perduotas Ilūkstės unitų vienuolynui. Palikta Suvieko žemėje ir Prancūzijos istorijos ženklų: 1812 m., prancūzų karo metu, po jos apylinkes klaidžiojo prancūzų kariai, o vienas jų ir šeimą čia sukūrė.
 
Paminklas sentikiams
Pirmieji bėgliai sentikiai iš Rusijos Rudėnuose (Rudancuose) apsigyveno dar XVII a.  Pagal archyvinius duomenis Ignatijus, Petras  ir Grigorijus Kurakinai čia 1844 m. atstatė cerkvę, kuri, pasak kai kurių šaltinių, buvo pastatyta XVIII a.  Atstačius maldos namus, jie ne kartą kentėjo ir nuo gaisrų, ir nuo caro valdžios draudimų, ir nuo kitokių nelaimių, tačiau ši sentikių bendruomenė po kiekvieno sukrėtimo, tegul ir ilgesnės pertraukos, atstatydavo bei atnaujindavo savo kaimo šventovę. XX a. viduryje, mažėjant kaimo gyventojams, cerkvė neteko savo parapijiečių, ilgą laiką buvo uždaryta, o 1992 m. išardyta. Dabar jos vietoje stovi 2004 m. gegužės 23 d. atidengtas vienintelis Lietuvoje paminklas sentikiams, kuriame įrašyta: „Šioje vietoje XVIII a. buvo įkurta sentikių cerkvė. Ateikite ir nusilenkite“. Tikime, kad ateisite į vietą, kuri susijusi su daugelio žmonių likimais, įamžina šventovę, atminimą tėvų ir protėvių, visų tų, kurie čia gimė, buvo pakrikštyti, meldėsi.
 
Čičirio ežeras
Suvieko apylinkių puošmena – 144 m (kai kuriuose krantuose prie Vėdarių kaimo – net iki 180 m) virš jūros lygio pakilęs sėlišku vardu pavadintas Čičirio ežeras. Tai didelis, turintis 715 ha plotą ir 35,4 km ilgio kranto liniją bei keistus kontūrus ežeras, kurio ilgis su Didėjos atšaka – 11,6 km, didžiausias plotas – 2,5 km, giliausia vieta – 39,2 m, o vidutinis gylis – 7,7 m. Ežere esančios 6 salos - Šienaujama, Didžioji, Perkasas, Astraviukas, Juodoji ir Didėjos išsibarsčiusios abiejose ežero atšakose, kurios, žiūrint iš viršaus, primena „V“ raidę, o prie vieno iš įtekančių 9 upelių, Melnytėlės, kadaise veikė malūnas, kurio žymės matomos ir dabar. Čičirio pakrantėse yra Didėjos ir Vėdarių kaimai, kuriuose dar išlikę senosios kaimų kapinaitės. Patį ežerą siūlome apžiūrėti atvykus į Andrioniškį, nuo kurio kalno atsiveria įspūdingi jo vaizdai.
 
O štai ką apie Čičirio ežerą pasakoja sena legenda: kartą sumanė velnias išmatuoti Čičirį ir Rokiškio rajone esantį Dirdų ežerą. Kaip tarė, taip ir padarė, tik bėda - išmatavęs pastebėjo, kad Čičirio ežeras yra didesnis. Sumanė velnias abu ežerus dydžiu sulyginti – pasiėmęs didelį kaušą jis pradėjo iš Čičirio į Dirdų ežerą vandenį nešioti. Gal ir būtų pavykus jo užmačia, bet nešant dvyliktą kaušą ėmė ir užgiedojo gaidys: kaušas iškrito, išsiliejęs vanduo nutekėjo į nuolaidesnę vietą ir atsirado naujas nedidelis ežerėlis, žmonių Kaušeliu pavadintas. 
 
Vaidminių akmuo su „arklio“, „meškos“ ir kitomis pėdomis
Šis archeologijos paminklas yra Vaidminių kaime, apie 400 m į rytus nuo kelio Zarasai – Samaniai. Sako, kad 170 x 142 cm dydžio akmuo pėduotas arklio, meškos, katės ir vaiko pėdomis. Jis - netaisyklingos formos, plokštokas, šiaurės ir vakarų pusėse apsamanojęs, gilokai prasmegęs į žemę. Pasakojama, kad po akmeniu yra paslėpti turtai, tad dažnai vakarais ir naktį virš jo matomos ugnelės. Išvydę šviesą žmonės teigia, kad tai dega auksas, nes akmens prislėgti turtai yra užkeikti ir nepaimami.
 
Lygumų akmuo
Netoli Stelmužės dvarvietės, nužingsniavę keliuku nuo ąžuolo į šiaurinį parko pakraštį apie 1,6 km, Lygumų miške, rasite pasislėpusį akmenį, kuris ilgio matmenimis (18 m) gali lenkti garsųjį anykštėnų Puntuką. Taip pat platus ir jo paviršius. Anot čia mokytoja dirbusios A. Radzevičienės, sykį visa vietos mokykla (40 moksleivių) sulipo ant akmens ir nusifotografavo.  Apie akmens galybę pasakoja ir išlikusi legenda. Pasak jos, kai Velnias Milžinas paleido akmenį žemėn, nuo jo kritimo visa Žemė sudrebėjo. Ir nors visas jis susmego, smūgio būta tokio stipraus, kad nuo jo atsirado kalvos, kalneliai ir daubos.
 
(Naudota literatūra: publikacijos laikraštyje „Zarasų kraštas“, žurnale „Kelionės ir pramogos“, J. Nemanio „Zarasų rajono kultūros paveldas“, A. Žilėno „Zarasų rajonas“, P. Gipiškio „Zarasų kraštas“, V. Baranovskio „Amžinos šventovės“, J. Kaladinsko istorinė apybraiža „Suviekas“, „Lietuvos gamta“)

 


2018-05-28