2017 m. spalio 22 d., sekmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37155, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Verta aplankyti
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
vspace=4
 
Atnaujink būstą
  
 
vspace=4
 
 
Mes socialiniame tinkle  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 
Svetainės sukūrimą rėmė

Kiti projektai
Istorija
Zarasų kraštas išsidėstęs Baltijos kalvyno Aukštaičių aukštumų šiaurės rytų dalyje, jo centras - Zarasai. Krašto teritorija ribojasi su Baltarusija ir Latvija, o artimiausi kaimynai Lietuvoje – ignaliniečiai, rokiškėnai ir uteniškiai. Dabartinėje krašto teritorijoje gyveno viena baltų genčių – sėliai. Pats gražiausias išlikęs palikimas, įamžinantis šios genties atminimą, iki šių dienų išlikę jos kalbos paminklai: negausūs vietovardžiai ir ežerų pavadinimai. Pasak kraštiečio kalbininko Kazimiero Būgos ir Zarasų miesto vardo kilmė – sėliška. Ploto atžvilgiu Zarasų kraštas nenusileidžia daugumai Lietuvos rajonų (1339 km2), tačiau gyventojų jame negausu. 10 proc. (13381,1 ha) krašto teritorijos užima vandens telkiniai, o miškai, dažniausiai pušynai, užima per 30 proc. jo ploto (apie 51 tūkst. ha). Neretai dėl savo kalvoto kraštovaizdžio kraštas vadinamas Lietuvos Šveicarija, o dėl ežeringumo – Lietuvos Suomija. Rajono teritorijoje du regioniniai parkai – Gražutės ir dalis Sartų. Tyrinėję Zarasų krašto praeitį neabejoja, kad toks savitas jo ,,veidas“ susiformavo daugiau nei prieš 16 tūkstančių metų, o zarasiškiai gyvena jūros dugne ir paskutinio ledyno mūšio vietoje.
 
Zarasų kraštas jaukiai priglaudė per 300 ežerų ir upių. Krašto teritorijoje didžioji dalis Drūkšių ežero ir trys didžiausiųjų Lietuvos ežerų dešimtuko vandens telkiniai – Luodis, Avilys ir Sartai, per 50 salų priskaičiuojančios Antalieptės marios, ilgiausia upė tekanti tik Lietuvos teritorija – Šventoji.
 
Neretai dėl savo kalvoto kraštovaizdžio Zarasų rajonas vadinamas Lietuvos Šveicarija, o ežeringumo – Lietuvos Suomija. Rajono teritorijoje du regioniniai parkai – Gražutės ir Sartų.
 
,,Kultūra kaip gyvas vanduo“ – šūkis, su kuriuo 2008 metais Lietuvai pasakėme, kad Zarasai bus ne tik ežerų sostinė. Susirungę su keliomis dešimtimis šalies rajonų tapome ir pirmąja Lietuvos kultūros sostine. Į ją kvietėme tuos, kurie patikėjo kultūros galia, kurie neabejojo, kad ji, išsiliejusi gaivia vaga į Lietuvą, Zarasų gatves, aikštę, Didžiąją salą, kultūros įstaigas, tikrai pakeis miesto įvaizdį, kad jis bus vertinamas už kultūros puoselėjimą, drąsą ir idėjų originalumą. 2008-aisiais Lietuvos ir Latvijos jaunimas susibūrė jau penktą kartą organizuotame vaikų ir jaunimo sambūryje ,,Zalvynė“, miestelėnai ir svečiai šėlo pačiose linksmiausiose Lietuvoje Joninėse ir Zaraso ežero Didžiojoje saloje ieškojo paties gražiausio, paties kukliausio paparčio žiedo...Pirmosios Lietuvos kultūros sostinės baigiamuosiuose renginiuose surengta pirmoji šalyje kultūros mugė po atviru dangumi – joje festivalių, konkursų, renginių, akcijų, madų kolekcijų, kultūrinių pramogų, tradicinių ir naujų kultūros įvykių organizatoriai pirmą kartą šalies istorijoje tokia forma pristatė savo kūrybinius sumanymus ir naujoves. Daugiau nei 50 Lietuvos kultūros mugės dalyvių iš Kėdainių, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Plungės, Jonavos ir kitų šalies miestų bei rajonų stebino kūrybingumu ir Zarasų, pirmosios Lietuvos kultūros sostinės, palaikymu. ,,Gatvės muzikos“ renginiai naujai pristatė, rodos, iki tol tylų Zarasų miesto gatvių gyvenimą: juose nestigo ne tik šokių, muzikos, dainavimo, bet ir didelio entuziazmo, jaunatviškumo. Miesto centre savo kūrybą pristatė mėgstamų knygų autoriai, netikėtose jo erdvėse - menininkai, miesto naktinį gyvenimą žadino projektai ,,Nakties muzika“ ir ,,Naktiniai skaitymai“, paslaptingai skleidėsi krašto muziejaus ekspozicijose saugoma istorija.
 
Zarasų miestas tai - savitas miesto centrinės dalies planas, kultūrinės tradicijos, unikali gamta. Prie septynių ežerų įsikūrę Zarasai savo istorijos pradžios datą skaičiavo įvairiai: buvo periodas, kai laikytasi tradicinės nuomonės, kad vietovė atsirado XV a. Bet vietovės susikūrimu galima laikyti ir pirmos bažnyčios atsiradimo datą – tad savo gimtadieniu zarasiškiai pasirinko 1506-uosius. Pirmą kartą kaip apgyvendinta vieta Zarasai pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje 1613 metais ir nuo šios datos randami jau daugelyje XVI a. žemėlapių. Ypač didelę reikšmę miesto vystimuisi turėjo Sankt Peterburgo – Varšuvos kelio (trakto) nutiesimas, kurio atkarpa kerta ir Zarasų miestą bei dalį jo aplinkinių teritorijų, 1839 metais tuometinio Novoaleksandrovsko (dabar Zarasai) paskelbimas apskrities centru, Zarasams 1950 –aisiais suteiktas rajono centro ir 2008 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu kurortinės teritorijos statusai. Zarasų istorijoje dar kartą pasikartojo faktas, kai jis paskelbiamas kurortiniam poilsiui patrauklia vietove: 1932 m. miestui buvo suteiktas antros eilės miesto ir kurortinio miesto bei vasarvietės statusas.
 
Pirmąsyk minint Zarasų miestą Kauno gubernijos leidiniuose rašoma ir apie jame esančią salą. Šiandien Zaraso ežero Didžioji sala – miesto širdis, viena gražiausių ir didžiausių Lietuvos salų (jos paviršiaus plotas sudaro 44 ha). Didžioji sala – gyvenimas ant vandens, vieta, į kurią norėsis sugrįžti, nes ji – grožio žemė būties rate... Zarasai dabar žinomi ne tik kaip unikalaus kraštovaizdžio kampelis, bet ir įspūdingojoje Zaraso ežero Didžiojoje saloje vykstančių populiarių renginių vieta. Po pastarųjų metų vertinimų galime drąsiai teigti, jog Zarasus iš naujo atrado tūkstančiai šalies gyventojų. Ir tai jau yra sėkmė, nepakartojamas patyrimas, kai gali jausti nesuvaidintą dėmesį ir neslepiamą žavesį.
 
Zarasų miesto ir rajono istorija - erdviose krašto muziejaus (Zarasų miestas) salėse. Jo ekspozicijose įamžinta krašto istorija, pristatomi seni dokumentai, žvejybos ir medžioklės įrankiai bei trofėjai, bažnytinė literatūra, kraštiečio dailininko Miko Šileikio darbai, Utenos, Rokiškio ir Ignalinos rajonuose surinktos sakralinės skulptūros. Zarasų krašto muziejuje pristatoma istorinė krašto ekspozicija, kas rajonų muziejuose sutinkama retokai.
 
Nepagailėta Zarasų kraštui išskirtinumo! Nors netoli Zarasų esantis senasis Šlyninkos vandens malūnas (Zarasų seniūnija) savo istoriją skaičiuoja jau nuo XVIII amžiaus vidurio – visi jame esantys įrenginiai ne tik autentiški, bet ir veikiantys. Turmanto seniūnijoje, prie garsiųjų Drūkšių, įkvėpusių ir žinomą Lietuvoje poetą Maironį (tikroji pavardė Jonas Mačiulis), susikerta trijų valstybių: Lietuvos - Latvijos - Baltarusijos valstybinės sienos. Zarasų kraštui Turmantas svarbi ir kaip komunikacinė vietovė – 1862 metais, valdant carui Aleksandrui, pro ji buvo nutiesta geležinkelio Sankt Peterburgas – Varšuva atkarpa. Senai žinomas Suviekas (Suvieko seniūnija) minimas dar nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikų. Pasak senų pasakojimų – tai buvęs didelis miestas, šaltinių liudijimu – stambus kaimas, kuriame buvo dvaras, evangelikų reformatų bažnyčia ir unitų vienuolynas. Dabar Suvieko kaimas – seniūnijos centras, kurioje dar galite užtikti išlikusio didingo buvusio Kamariškių dvaro liekanas bei išgirsti pasakojimus apie šio dvaro šeimininką vokietį Richterį. Brangiausias dažnam zarasiečiui turtas – Stelmužės ąžuolas (Imbrado seniūnija), medis – senolis, pergyvenęs net Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Jau daugiau nei 1500 metų kiekvieną pavasarį ąžuolas dabinasi žaluma – tarsi duodamas ženklą, kad yra ištvermingiausias kovoje už gyvastį, kuria laiko tėkmėje byloja turtingą Zarasų krašto istoriją. Čia pat prie ąžuolo – nepaprasta senoji Stelmužės bažnytėlė (1650 m.), unikalus medinės sakralinės architektūros paminklas, elegantiškas ornamentikos ir originalios medžio drožybos kūrinys Lietuvoje. Kvintiškių kaime (Imbrado seniūnija), prie gražaus Ilgio ežero daugiau nei prieš 40 metų įvykęs stebuklas iki šiol sukviečia tūkstančius malonių ieškančių maldininkų: čia, Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje, jie suranda ramybę, palaimą, gali maldomis išraudoti skriaudą ir skausmą, pastatytu kryžiumi – padėkoti ir tikėti. Manoma, kad Antazavės dvarą (Antazavės seniūnija) suprojektavo garsus architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius: dabar antazaviškiai didžiuojasi jame įkurtu turtingu krašto visuomeniniu istorijos muziejumi, kuriame pristato garsios Pliaterių giminės istoriją ir įamžina garsių kraštiečių vardus.
 
Dusetų miestas (Dusetų seniūnija) ir jo apylinkės garsūs nerimstančiais Sartais su pasartės žemėmis, kultūros paveldo objektų įvairove, išmone rengiant jau šimtmetį atskaičiavusias tradicines respublikinės ristūnų žirgų lenktynes, į kurias susirenka, rodos, visa Lietuva. Šių lenktynių pradžia siekia laikus, kai vasario 2 dieną, per vienus iš didžiausių atlaidų per Grabnyčias, susirinkę aplinkinių kaimų gyventojai imdavo rungtis niekieno neorganizuojamose lenktynėse pakinkytais žirgais. Tada tarpusavyje susilažinę valstiečiai lenktyniaudami stengdavosi įrodyti, kad kiekvieno jo turimas žirgas ne tik pats eikliausias, bet ir gražiausias. Trasos varžytuvėms niekas specialiai neruošdavo: jei ant Sartų ežero būdavo nedaug sniego – lenktyniaudavo ant ledo, jeigu sąlygos būdavo netinkamos – pagrindine miestelio gatve. Per daugelį tokių lenktynių metų jos ne tik pradėtos organizuoti, bet ir pripažinta pastovi jų diena – pirmas vasario šeštadienis...Šiuolaikines Dusetas garsina Dailės galerija, kuri nuo 1995-ųjų metų liepos - dailės ir kultūros centras bei profesionalaus meno skleidėja Zarasų rajone, subūrusi į gausų būrį krašte kuriančius ar iš jo kilusius menininkus. Aplinkybė, skatinusi galerijos įsteigimą - ne vieną dešimtmetį Dusetų Kazimiero Būgos vidurinėje mokykloje (dabar gimnazijoje) sustiprintas dailės dalykų mokymas. Savo miesto svečiams dusetiškiai būtinai aprodo ir Skulptūrų parką – jo teritorija nėra labai didelė, tačiau patogi skulptūroms, praturtinančioms Sartų ežero aplinką, kuriančioms jaukią ir malonią atmosferą, eksponuoti.
 
Turtinga ir Antalieptės žemė (Antalieptės seniūnija) – čia teka Aukštaitijos gražuolė Šventoji, galima sužinoti buvusio basųjų karmelitų vienuolyno, kurio projekto autorius, manoma, architektas Adomas Frankas, istoriją, o aplink Antalieptę esantis kultūros paveldo palikimas liudija ne vieną šios vietovės šimtmetį. Vasaknos, ko gero, viena seniausių vietovių Antalieptės seniūnijoje. Čia buvęs dvaras – kadaise viena mėgiamiausių Jono I-ojo Radvilos dvarų. Nuo 2003 metų Vasaknų dvarvietė gyvena naują gyvenimą – čia įkurta kaimo turizmo sodyba ,,Vasaknų dvaras“.
 
Degučių kaime (Degučių seniūnija) buvo surasta sena rankraštinė knyga ,,Degučių metraštis“, kuri atskleidė pirmųjų sentikių maldos namų pastatymo istoriją Lietuvoje ir šios bendruomenės gyvavimo svarbiausius įvykius.
 
Salako miestelis (Salako seniūnija), pasak padavimo, prieš karą su prancūzais buvęs didelis miestas - išradingų ir drąsių žmonių žemė. Salakiečiai stebina čia įkurtu ,,Jūrų muziejumi“, kviečia apsilankyti didingoje, šimtmetį atskaičiavusioje neoromantinio ir neogotikinio stilius bruožų turinčioje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje, kuri yra įspūdingiausias krikščioniškos bažnyčios akmens architektūros pavyzdys Zarasų krašte.
 
Zarasų kraštas turtingas medinės architektūros paminklų, kurie padeda atkurti krašto savastį, pristato jo gyventojų kūrybiškumą, lydi ne tiek praeitin – kiek dabartin ir ateitin, pasakodami kokie mes dabar ir ką paliksime po savęs. Senos medinės bažnytėlės Zarasuose, Imbrade, Stelmužėje, Aviliuose, Antazavėje, Baltriškėse, Vajasiškyje, Raistiniškėse, Minaukoje, Rusteikiuose, Turmante, Tilžėje ir Smalvose saugo kilnojamojo profesionaliojo ir liaudies meno palikimą. Krašte gausu ir kitų kultūros paveldo vertybių: archeologijos, ypač piliakalnių, istorijos, dailės paminklų, kurie liudija įdomią jo praeitį. Zarasų krašte rašyti ir sentikių, žydų istorijos puslapiai, dėl čionykštės gamtos išskirtinumo jis buvo pamėgtas turtingų žmonių, kurie vaizdingiausiose vietose statydindavosi dvarus, keliaujančio akis malonina koplyčios, stogastulpiai, koplytėlės ir kryžiai, kurių vienas – Asavytų kryžius, bene garsiausias: jo pirmtakas eksponuotas Paryžiaus pasaulinėje parodoje, žavesio juo neslėpė tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Stasys Šalkauskis, kaip unikali kultūros paveldo dalis saugomos senosios katalikų, pirmojo ir antrojo pasaulinių karų vokiečių ir sovietų karių, žydų ir sentikių kapinės.
 
Zarasų krašto žemė išaugino didžias Lietuvoje asmenybes, kurių vardai įrašyti šalies kultūros istorijoje. Prasmingi kraštiečių darbai ir žygdarbiai, taurūs jausmai, meilė Lietuvai ir gimtai kalbai yra tas palikimas, kuris padeda suvokti žmogaus pašaukimą ir tikrąją gyvenimo prasmę. Dar XVIII a. Dusetas (Dusetų seniūnija) valdžiusių Pliaterių giminėje buvo žinoma drąsioji Emilija Pliaterytė, lietuviškoji Žana d‘Ark, ir jos pusbrolis Cezaris Pliateris, kurie prasidėjus 1831 m. sukilimui sutelkė kovotojų būrį. 2006 metais Emilijos Pliaterytės gimimo 200 metų jubiliejaus proga Didžiadvario dvarvietės vietoje (čia kadais buvo grafų Pliaterių dvaras) pastatytas atminimo akmuo, kuris įamžina šių laisvės didvyrių žygdarbį ir atminimą: buvusiame dvare dar 1830 – ųjų metų lapkritį pradėtą pasirengimą sukilimui, sutelkto beveik 400 sukilėlių būrio išvykimą į pirmąjį mūšį ir 1831 metų balandžio 2 dieną įvykusį būrio susirėmimą su carinės Rusijos kazokais ties Daugailiais... Pažiegės kaimas (Dusetų seniūnija) šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą – tai kalbininko, profesoriaus, vieno garsiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų Kazimiero Būgos gimtinė. ,,Lietuvių kalbos žodyno“ pradininkui profesoriui Kazimierui Būgai Pažiegė visada buvo pati gražiausia vieta pasaulyje. Iš Padustėlio kaimo (Dusetų seniūnija), palydėtas ilgesingai klykiančių žuvėdrų, į savo gyvenimo kelią išėjo poetas Paulius Širvys. Gipėnų kaime (Antazavės seniūnija), prie mėlynųjų Sartų, prabėgo lietuvių liaudies dainiaus Antano Vienažindžio vaikystė ir jaunystė. Rokėnai (Antazavės seniūnija) – kompozitoriaus, pedagogo, dirigento Juozo Gruodžio ir poeto Petro Gaulės gimtinė. Prie garsiųjų Antalieptės marių, aukštame, pušaitėmis žaliuojančiame krante – Senadvario kaimas (Degučių seniūnija), poeto Fausto Kiršos gimtinė. Madagaskaro kaimas (Antalieptės seniūnija) – Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus, teologijos magistro, filosofijos mokslų daktaro, arkivyskupo Mečislovo Reinio gimtinė. 1925 – 1926 m. jis buvo Lietuvos užsienio reikalų ministru, 1922 – 1940 m. - Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teologijos – filosofijos fakulteto psichologijos katedros profesoriumi. 1947 m. Mečislovas Reinys buvo suimtas, nuteistas 8 metams ir įkalintas Vladimiro kalėjime. Tik 1989 m. SSR prokuroro nutarimu buvo reabilituotas, pripažįstant kad arkivyskupo veikla 1940 – 1947 m. buvo tik dvasininkijos ir tikinčiųjų teisėms ginti. Zarasų rajone gimė chorvedys, kompozitorius, originalių ir harmonizuotų dainų bei religinės muzikos autorius Lionginas Abarius, kompozitorius Faustas ir aktorius Algirdas Latėnai, pedagogas Pranas Gipiškis, režisierius Algimantas Puipa, žinomas Baltarusijoje dailininkas, pirmas Marko Šagalo mokytojas Ijeguda Penas, kalbininkas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Antanas Pakerys, vaikų rašytojas Jonas Šiožinys, dailininkas Mikas Šileikis, su Zarasų miestu siejamas daktaro Dominyko Bukonto gyvenimas.
 
,,Zarasų kraštas – dangaus krantas žemėje“ – pasakėme Lietuvai 2010-aisiais. Tai, kas Zarasų krašte vertingiausia įvertino Europos Komisijos ir Valstybinio turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos organizuojamame ,,Patraukliausios Europos turizmo vietovės“ konkurse: 2010 m. kraštas paskelbtas patraukliausia vandens turizmui teritorija Lietuvoje. Tad jeigu nutarsite pakeliauti visais krašto vandens keliais – upėmis, ežerais, upokšniais, turėsite įveikti net 6000 km.
 
2013 m. Zarasų rajonas paskelbtas ir Lietuvos „Žvejybos rojumi“, kuris apims dalį Gražutės ir Sartų regioninio parko teritorijų Šventosios upės aukštupyje. Atsižvelgiant į mokslininkų siūlymus ir atliktus tyrimus, į projektą žvejams siūloma traukti Luodžio, Luodykščio, Asavo, Ūparto, Sartų ežerus, Šventosios upės atkarpą nuo Antalieptės iki Dusetų bei Vasaknų žuvininkystės ūkio tvenkinius.
 
Pažinkite Zarasų kraštą, lyg mozaiką sudėliokite savo įspūdžius ir jausmus po viešnagės jame. Apgyvendinkite juos savyje kaip netikėtumą, nuostabą ar atradimą, pajuskite iki šiol nepatirtą ramybę, raskite neaptiktą tylą. Nors trumpam prisijaukinkite akimirkos žavesį, kad galėtumėte leisti sau svajoti. Mėgaukitės gera nuotaika ir emocijomis, kurios sušildys, nudžiugins ir kvies vėl pažinti svetingą Aukštaitijos ežerų žemę. Pamilkite Zarasų kraštą, kuriame pavasarį galite pasveikinti išsiveržusiame iš ledinio miego upelyje paleisdami pirmą išlankstytą vaiko laivelį, vasarą - įkvėpdami sveikata alsuojančių pušynų vėsą, rudenį bandydami surinkti dešimtis po medžius išbarstytų spalvų, o žiemą – bandydami nepasimesti, rodos, nei pradžios, nei pabaigos neturinčiame baltame sniege.
 
 
 

2010-05-18
Elektroninės paslaugos
Verta dėmesio
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Teise
 
Jaunimo laikrastis
 
 
 
 
 
 
 
Apklausa
  • Ar dalyvausite Zarasų miesto seniūnaičių rinkimuose?
Renginių kalendorius
2017 m. spalis
P A T K P Š S
 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31