2018 m. gruodžio 13 d., ketvirtadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Verta aplankyti
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Bendruomeniniai šeimos namai „Saugi šeima“ 
 

 
 
 
vspace=4
 
Atnaujink būstą
  
 
 
Mes socialiniame tinkle  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 

Svetainės sukūrimą rėmė

Kiti projektai
Naujiena
zrs

Algirdo Juliaus Greimo linkėjimai

Ko mums palinkėtų semiotikos mokslo kūrėjas, tarptautiniame mokslo pasaulyje vienas žinomiausių lietuvių, kurio šimtmetį pažymi Lietuva, UNESCO, o ypač semiotikai visose šalyse?
 
Gal prasmės, gilesnių reikšmių supratimo ar giluminių įžvalgų, kad mažiau blaškomi nepasiklystume informacijos labirintuose...
 
Atiduodamas šviečiamąją duoklę Paryžiaus semiotikos mokyklos pradininko Algirdo Juliaus Greimo metams, norėčiau pabandyti įvykusią konferenciją (,,Lavinamas Domesys Kalbotyrai“) aprašyti semiotine žiūra, netgi pernelyg pabrėždamas semiotinės analizės – figūratyvinių, naratyvinių ir abstrakčiausiųjų reikšmių – struktūras.
A. J. Greimo sukurtoje naratyvinėje gramatikoje išskiriami trys diskurso turinio analizės lygmenys – diskursyvus, naratyvinis ir loginis-semantinis. Semiotiniai tyrinėjimai dažniausiai pradedami nuo diskursyvinių (paviršinių, figūratyvinės sklaidos – veiklos pobūdžio, vietos, laiko) reikšmių išryškinimo – tai yra kada kur kas kaip vyksta, kokios laiko, vietų ir veikėjų figūros atsiskleidžia tiesiog skaitant tekstą. Šiame reikšmės lygmenyje konferencijos aprašymas skamba kaip apibendrintos informacijos pranešimas, kaip nuogas faktas, papuoštas pasakotojo stiliumi ir vertybinėmis jausenomis: „2017 m. gruodžio 1 d. Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje įvyko konferencija, skirta profesionaliajai kalbotyrai aktualinti, Kazimiero Būgos paveldui – sykiu jo 138-osioms metinėms – paminėti ir Algirdo Juliaus Greimo metams įprasminti. Po įžanginių ir sveikinimo žodžių, kuriais į gausiai susirinkusią auditoriją kreipėsi Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Vanda Normantienė ir Zarasų savivaldybės švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas Stanislovas Kaulavičius, Dusetų gimnazijos mokiniai parodė pusvalandžio trukmės meninę kompoziciją „Kalba – tai tėvynė“. Įkvepiantys jaunų žmonių deklamuojami ir dainuojami žodžiai apie lietuvių kalbą ir tėvynę nuteikė atidžiai išklausyti kompetentingų kalbininkų. Septynios lektorės pristatė pranešimus, dideliame salės ekrane demonstruodamos skaidres. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedra docentė dr. Vilma  Zubaitienė pradėjo pranešimu Būga – žodynininkas ir leksikologas. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Aurelija Genelytė-Gritėnienė pristatė Leksikografijos turtai Lietuvių kalbos institute. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja, „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“ tyrėja ir vyr. redaktorė dr. Danutė Liutkevičienė kalbėjo tema Bendrinės lietuvių kalbos žodynas ir mokykla. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja profesorė dr. Danguolė Mikulėnienė pirmąjį posėdį užbaigė pranešimu Kazimieras Būga lietuvių tarmėtyros ištakose. Po pietų pertraukos Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė supažindino su Kazimiero Būgos tarmės keliu. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Užsienio kalbų instituto dėstytoja Rasa Bačiulienė rodė Kiek vaizdinių išraiškų turi reikšmė? Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro dėstytoja dr. Jurga Katkuvienė užbaigė pranešimus tema Ar viską žinome apie semiotinį kvadratą? Gaila tik, kad užsitęsę pranešimai beveik nebepaliko laiko diskusijoms, mat liko svarbių bei įdomių klausimų. Tikimės, kad suintriguoti potencialūs klausėjai savarankiškai atras atsakymus. Čia jiems padėti galėtų ir vienas šio renginio organizatorių K. Būgos memorialinis muziejus, kurio interneto svetainėje skelbiami kalbotyros tekstai, vyksta interaktyvios kūrybinės dirbtuvės“.
 
Toks aprašymas, suprantama, nėra semiotinė analizė, o tik jos galimas objektas. Pačiam skaitytojui palieku išskirti akivaizdžiai pastebimas konferencijos laiko, vietos ir veikėjų (dalyvių) figūras. Patyręs semiotikas galėtų įvairiai ir subtiliai jas artikuliuoti – klasifikuoti, grupuoti, supriešinti, palyginti, nustatyti figūrų tarpusavio santykius: veikėjų ryšius, erdvės ir laiko nuorodų kontrastus. Kadangi toks žaidimas su teksto paviršiaus formomis gali būti vertingas analizuojant sudėtingus meno kūrinius, o ne sausą renginio aprašymą, todėl nė nebandysiu tuo užsiimti. Pakaks ir pernelyg jau ryškiai šiame fakte raibuliuojančių ir kiekvienam atpažįstamų diskurso elementų, pasireiškiančių iš esmės kaip nurodytą datą minėto miestelio konkrečiame pastate konferencijos būdu (klausant pranešimų, diskutuojat) komunikavusiųjų dalyvių – lektorių ir auditorijos – figūros.  
 
Jeigu paviršiaus lygmuo vadinamas diskursyviu, tai antras, jau gilesnis pasakojimo lygmuo vadinamas naratyviniu. Šio struktūrą sudarantys elementai yra gerokai abstraktesni, jie logiškai išvedami iš diskursyvių figūrų. Pagal konkrečių veikėjų elgesį galima apčiuopti abstrakčias funkcijas, tipinius veiksmus. Tokiu būdu semiotikai atrado (semio)naratyvinių – aktantinio modelio, išbandymo formų, naratyvinės schemos fazių – reikšmių struktūras.
 
Tad kokius atpažintume aktantinius vaidmenis konferencijos pasakojime? Galima būtų atskirai analizuoti renginio organizavimą, bet imkime tik pačią konferenciją. Jos Adresantas (Lėmėjas) yra renginio organizatorius – Zarasų krašto muziejus ir Zarasų krašto muziejaus struktūrinis padalinys Kazimiero Būgos memorialinis muziejus, kuris rūpinosi organizavimo užduotimi ir pasiūlė naratyvinę  (konferencijos) programą. Adresatas, į kurį buvo kreipiamasi ir kas galėtų susidomėti pasiūlytu vertės objektu (kalbotyros konferencija) buvo Lietuvos kalbininkai, Zarasų ir aplinkinių rajonų mokytojai bei vyresnių klasių mokiniai, vietos žmonės. Konferencijos objekto verte įtikėję dalyviai (septyni lektoriai ir daugiau kaip šimtas susirinkusių klausytojų) yra veiksmo Subjektas, šiuo atveju – kolektyvinis veikėjas arba herojus. Pagalbininkais tapo partneriai: Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija, kuri parengė meninę kompoziciją bei pavaišino svečius ir  Kultūros centras Dusetų dailės galerija, kur vyko renginys. Priešininkais galima laikyti nepalankias aplinkybes, kurios sutrukdė dalyvauti kitiems lektoriams ir dalyviams.
 
O kokius išbandymus patyrė subjektai? Manipuliacijos fazėje Adresantas (Lėmėjas) surado (įtikino) partnerius, sudarė sutartis su lektoriais, ir dalyviams pasiūlė patrauklią konferencijos (naratyvinę) programą. Kompetencijos įgijimo fazėje vyko subjekto kvalifikacinis išbandymas: auditorijai – tai, kas kiekvienam suteikė galimybę dalyvauti konferencijoje; lektoriams – įgytas mokslininko statusas ir žinios parengti tinkamą pranešimą. Atlikties fazėje įvyko subjekto lemiamas išbandymas: auditorijai – dalinis ar pilnas (iki pabaigos) dalyvavimas konferencijoje; lektoriams – atvykimas iš Vilniaus ir pranešimų pristatymas. Sankcijos fazėje įvyko subjekto šlovinamasis išbandymas: auditorijai – kiekvienas buvo pasveikintas, gavo reprezentacinį lankstinuką apie K. Būgą bei dalyvio pažymėjimą; lektoriams – dėkojimas, vaišės, pagarba ir nedidelis atlygis.
 
Semiotikai, bet ką analizuodami, iš naratyvinio lygmens leidžiasi dar giliau. „Pats giliausias ir abstrakčiausias diskurso lygmuo vadinamas loginiu-semantiniu. Apibendrinant diskursyvaus ir naratyvinio lygmens analizės duomenis pereinama prie abstrakčiausių kategorijų, kuriomis remiamasi konkrečiame pasakojime. Šios kategorijos – tai reikšmių, vertybių priešpriešos, kurios išplėtojamos nuo dviejų iki keturių terminų. <...> keturi terminai formuoja semiotinį kvadratą, kurio sudarymas leidžia pasitikrinti, ar semiotinė analizė yra pagrįsta ir ar ji apima visą kūrinio reikšmių pasaulis“ (Saulius Žukas). Šiame giliausiame lygmenyje judama nuo vienų verčių prie kitų.
 
Semiotinis kvadratas dar yra vadinamas Greimo kvadratu, nes laikomas vienu didžiausiu A. J. Greimo išplėtotu atradimu.
 
 
Semų (mažiausių reikšminių turinio plotmės vienetų) – S1 ir S2elementarioji reikšmės struktūra atsiskleidžia kaip santykių modelis:
 
Santykio tipas
Santykio elementai
Priešingumas
S1 + S2
Priešingumas
~S2 + ~S1
Prieštaravimas (neigimas)
S1 + ~S1
Prieštaravimas (neigimas)
S2 + ~S2
Papildymas
~S2 + S1
Papildymas
~S1 + S2
 
A.J. Greimo semiotikoje manoma, kad tokios elementariosios reikšmės struktūros  slypi po visais žmonių sukurtais dalykais, nes nuo jų prasideda reikšmės kūrimasis, sudėtingėjančiai besiplėtojantis iki minėtų naratyvinių ir diskursyvinių (figūratyvinių) reikšmių. Iš čia kyla galinga semiotikų nuostata, kad jie gali analizuoti viską – ne tik rašytinius tekstus, bet ir vizualinius, muzikinius, mokslinius, kulinarinius ir kitus, bet kuriuos įmanomus, žmonijos diskursus, kurie pasakotų apie veiksmus ir jausmus (pasijas).
                     
Taigi, kokios elementariosios reikšmės struktūros  slypi po įvykusia kalbotyros konferencija? Jeigu neklystu, tai gilinantis bene į kiekvieną pasakytą žodį, įmanoma atrasti jam priešingą, prieštaraujantį ir papildantį terminus. Bet akivaizdu, kad dauguma tokių semantinių „kvadratinių“ struktūrų nebūtų svarbios norint suprasti įvykusią konferenciją, nors galbūt ir būtų esmingos suvokiant pačios kalbos raiškos ir turinio galimybes. Vis dėlto kriterijų, remiantis kuriais būtų galima pasakyti, kurios elementariosios reikšmės struktūros būtų svarbiausios analizuojant konkretų diskursą, aš nežinau. Spėju, kad tai priklauso nuo tyrinėjimo pobūdžio ar nuo tyrinėtojo požiūrio. Jeigu laikomasi požiūrio, kad svarbiausi konferencijos metu buvo jos dalyviai (auditorija ir lektoriai), tai tada kyla klausimas, koks tų dalyvių kaip subjektų santykis su savo veiksmu ir būsena (t. y. kas atskleistų ir jų santykį su konferencija)? Čia tinka semiotikų dažnai naudojami keturi modalumai, kuriuos pabandžiau išreikšti pasitelkdamas semiotinį kvadratą:
                                                                                                   
Dalyvavo tie, kurie galėjo: daugiau kaip                                   Tikėtina, kad dauguma ir norėjo dalyvauti, o
šimtas klausytojų ir septynios lektorės                                      dar daug buvo ir norėjusiųjų, kurie nedalyvavo
 galėti                                         norėti
 
 
[nenorėti, bet] privalėti[negalėti, bet] žinoti (mokėti)
Kai kurie mokiniai ir mokytojai galbūt                                        Daug žmonių žinojo apie konferenciją,
negalėjo dalyvauti dėl įvairių priežasčių:                            bet  nenorėjo, bet privalėjo dalyvauti,
nes renginys vyko vietoj pamokų                                                 sirgo, dirbo ar buvo išvykę į kitus renginius,
                                                                                                      tingėjo ar buvo per tolima kelionė ir kt.
 
 Pastebėtina, kad lektorės ir žinojo (ne tik sužinojo apie konferenciją, bet ir mokėjo pristatyti savo pranešimus), ir norėjo (sutiko dalyvauti), ir privalėjo (įsipareigojo pasirašydamos sutartį), ir galėjo (atidėdamos savo darbus atvyko iš Vilniaus). Tas pat pasakytina ir apie kai kuriuos klausytojus: jie ir norėjo, ir galėjo, ir privalėjo (pagerbdami K. Būgos ir A. J. Greimo atminimą), ir ne tik žinojo, bet ir mokėjo tinkamai elgtis, kažką naujo sužinojo iš lektorių pranešimų. Suprantama, kad kiekvieno dalyvio modalinis santykis su konferencija buvo unikalus – kiekvienas savaip (ne)galėjo, (ne)norėjo, (ne)privalėjo, savaip (ne)žinojo.  
                     
O apskritai ir esmingai žvelgiant, kokia būtų konferencijos elementarioji reikšmės struktūra? Pamatinės kategorijos būtų dalyvių komunikacija, mokslas, švietimas, lavinimas, tikslas, kontekstai, žymių asmenybių pagerbimas ir kt. Tad kokias keturias semas (terminus) derėtų išskirti semiotiniame kvadrate?
 
lektorių kalbėjimas, moksliniai pranešimai                             auditorijos klausymas, klausytojų ugdymasis,
kaip  trumpos koncentruotos paskaitos                                     supratimas, interpretacijos, diskusijos
pranešimų tekstai, temos, potemės kontekstai, paskirtis, tikslai, motyvacija
                                                                                                      (aptariama konferencija buvo skirta   
                                                                                                      profesionaliajai kalbotyrai aktualinti,                                                  
                                                                                                      Kazimiero Būgos paveldui – sykiu jo
                                                                                                      138-osioms metinėms – paminėti ir
                                                                                                      Algirdo Juliaus Greimo metams įprasminti)
 
Kad ir kokias dar atrastume gilumines reikšmės struktūras, visgi svarbiausi konferencijose būna patys lektorių pranešimai, arba naratyvine kalba – aktyvių subjektų (herojų) turimi vertės objektai, kurie perteikiami kitiems (pasyviems) subjektams (klausytojams). Čia vėl tenka grįžti („panardžius gelmėse, iškilti į paviršių“) prie konferencijos aprašymo – šįkart prie pranešimų apžvalgos.
 
Docentė dr. Vilma  Zubaitienė, kalbėdama apie Būgą kaip žodynininką ir leksikologą, pirmiausia paaiškino, kas tai yra leksikologija ir leksikografija. Leksikologijos sritys: leksinė semantika (ką ir kaip reiškia), etimologija ir žodžių daryba (iš kur randasi žodžiai), socialiniai leksikos aspektai (kas, kada, kur ir kaip vartoja žodžius), onomastika (kam ir kokie vardai duodami). Leksikografija – žodynų rengimo teorija ir praktika. Kad K. Būga – leksikologas, gražiai apibūdino prof. Zigmas Zinkevičius. Pasak jo, svarstydamas kurio nors žodžio ar posakio vartoseną, Būga pirmiausia stengėsi išsiaiškinti, ar tas žodis yra savas, lietuviškas, ar svetimas, skolintas; ar jis yra tikras kalbos duomuo, ar kalbos gerai nemokančių žmonių iškraipymo padaras. Spręsdamas šiuos klausimus, Būga remdavosi ne „kalbos nuojauta“, bet patikimų šaltinių – senųjų raštų, geresnių rašytojų veikalų, tautosakos ir šnekamosios liaudies kalbos –
duomenimis, taip pat, reikalui esant, ir giminingų kalbų faktais. O kad K. Būga – leksikografas, rodo šie jo gyvenimo darbai: žodžių ir smulkiosios tautosakos kaupimas iš senųjų raštų, žodynų ir gramatikų; žodžių kaupimas iš tarmių; lietuvių–rusų kalbų žodynėlio sudarymas ir A. Juškos rankraštinio žodyno redagavimas; lietuvių kalbos žodyno leidyba (1924–1925 m.). Toliau šiame ilgiausiai trukusiame pranešime lektorė detaliai iliustravo K. Būgos, kaip žodynininko, mokslinį paveldą, palygino jo pradėtą leisti žodyną  su 2002 m. baigtu leisti akademiniu (dvidešimties tomų ir elektroniniu) LKŽ.
                     
Dr. Aurelija Genelytė-Gritėnienė kalbėjo apie leksikografijos turtus Lietuvių kalbos institute. Pažymėjo, kad institute atliekami moksliniai lietuvių kalbos istorijos ir tarmių, terminologijos, gramatikos, onomastikos,  kalbos kultūros, sociolingvistikos, leksikos ir leksikografijos tyrimai. Nurodė ir detalizavo svarbiausius Lietuvių kalbos instituto žodynus. Štai jie: Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ); Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (DLKŽ); Sisteminis  lietuvių kalbos žodynas, 1987; Sinonimų žodynas, 2002; Antonimų žodynas, 2003; Frazeologijos žodynas, 2001; Palyginimų žodynas, 2014; Bendrinės lietuvių kalbos žodynas (BŽ); Vietovardžių žodynas. Įspūdingiausias, žinoma, Lietuvių kalbos žodynas. Štai keli faktai: paskelbta visa lietuvių kalbos leksika nuo 1547 iki 2001 metų; rašytas 100 metų remiantis 5 mln. lapelių kartoteka; 22 000 puslapių, daugiau kaip 11 mln. žodžių, pavartotų Žodyno tekste, 0,5 mln. leksikografinių straipsnių; apie dviejų metrų ilgio, sveria beveik 40 kilogramų; tai didžiausias lietuvių kalbos veikalas, turintis daugiausia autorių, redaktorių ir skaitytojų. Žodyno kartoteką pildė šimtai žmonių, tad pagrįstai galime sakyti, kad jo autorius – visa lietuvių tauta. 2017 m. sukurta nauja LKŽ versija su didesnėmis paieškos galimybėmis. Adresas internete: www.lkz.lt. Lektorė daug papasakojo apie K. Būgą, dėmesio centre išlaikydama jo pradėtą LKŽ epopėją. „Lietuvių kalbos žodyne tegu niekas neieško tobulumo... Lietuvių kalbos žodynas laikytinas yra juodraščiu, kurio geresnėmis Lietuvos gyvenimo sąlygomis nedrįsčiau paskelbti, pirma dar gerai neperdirbęs ir neišlyginęs. Tariuosi, kad mūsų palikuonys už tą juodraštį manęs nekernos, nes ir juodraštis duos nemaža medžiagos“, – teisinosi žymusis kalbininkas. Dar svarbu buvo sužinoti, kaip naudotis Lietuvių kalbos išteklių informacine sistema http://lkiis.lki.lt
                     
Dr. Danutė Liutkevičienė pristatė kuriamą elektroninį „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“. BŽ adresas: http://bkz.lki.lt. Į „Bendrinės lietuvių kalbos žodyną“ įtraukta per 9000 naujų žodžių ir nemažai naujų reikšmių, kurių nebuvo „Dabartinės kalbos žodyne“. Aiškiai buvo apibūdinti šių žodynų skirtumai. „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“ yra norminamasis leidinys, atspindintis taisyklingą bendrinės kalbos žodžių vartoseną. Nenorminių, neteiktinų, vengtinų žodžių ar žodžių reikšmių jame nėra. Žodyne greta pagrindinės normos leksikos, žodžių darybos, kirčiavimo ar kitų variantų pateikiama ir šalutinės normos variantų. Pabrėžtina, kad šalutinės normos vartojimas nelaikomas kalbos klaida. BŽ kirčiuojamas ne tik antraštinis žodis, bet ir visas iliustracinis sakinys. Jei antraštinis žodis turi du kirčiavimo variantus, sakinyje teikiama pirmenybė pirmajam variantui. Antrasis variantas jokiu būdu nelaikytinas klaida. Jei įmanoma, iliustraciniame pavyzdyje stengiamasi parodyti sunkesnį kirčiavimo atvejį – parinkti antraštinio žodžio formą, kur daroma klaidų. Dar daug kitų savybių buvo išryškinta pateikiant pavyzdžius iš šio žodyno.
                     
Profesorė dr. Danguolė Mikulėnienė plačiame kontekste apžvelgė tarmės tyrimus ir K. Būgos vietą lietuvių tarmėtyros ištakose. Lektorė lietuvių tarmėtyrą (XIX a. II p. – XX a.) suskirstė į tris laikotarpius: Jaunagramatiškoji ir etnografiškoji tarmėtyra (XIX a. II p. – XX a. 1 dešimtmetis); Pregeolingvistinis laikotarpis (XX a. 1dešimtmetis – 4 dešimtmetis); Geolingvistinis laikotarpis (XX a. 4 dešimtmetis – XX a. pab.). Leksikografinę tarmėtyros kyptį atspindi didieji kalbų žodynai Europoje: nuo 1838 m. Vokietijoje rašomas brolių Grimmų žodynas (pirmasis tomas išleistas 1854 m.); Janas Karłowiczius – lenkų kalbos žodynas Lenkijoje (1900); Kazimieras Būga – Lietuvių kalbos žodynas Lietuvoje (pradėtas 1920); Karlis Müllenbachas ir Janis Endzelynas – latvių kalbos žodynas Latvijoje (1923). Pabaigoje lektorė apibendrino:  
 
• Būga į lietuvių tarmėtyrą atėjo kaip žodyno autorius. Bet jo nuopelnai gerokai didesni. Naujausi tyrimai rodo, kad, jam padedant, Lietuvoje XX a. pr. formuojasi aiški tarmėtyrinė tyrimo kryptis, kuri pamažu atsiskiria nuo leksikografinės (einama nuo paskiro fakto prie faktų sistemos), prasideda tarminių duomenų apibendrinimo laikotarpis.
 
• Pregeolingvistikos laikotarpis Lietuvoje gali būti apibūdinamas kaip sisteminio tarmių medžiagos rinkimo ir skirstymo ir sintezės pradžios laikotarpis. Toks jis buvo ir visoje Europoje.
 
• Apskritai lietuvių tarmėtyros periodizacija sietina su geriausiai aprašomąjį metą atspindinčiais šaltiniais: etnografiškoji ir jaunagramatiškoji tarmėtyra su to meto lietuvių kalbos  chrestomatijomis, pregeolingvistiškoji tarmėtyra – su to meto žodynais, geolinvistiškoji tarmėtyra – su žodžių geografijos instrumentais ir  monografiniais tarmių aprašais.
 
• Taigi XIX a. pab. – XX pr. lietuvių tarmėtyros laikotarpis geriausiai apibūdinamas Algirdo Juliaus Greimo žodžiais: „Šia prasme XIX amžius Lietuvoje pasibaigė apie 1930 metus.“
 
Dr. Daiva Kardelytė-Grinevičienė supažindino su K. Būgos tarmės keliu. „K. Būgos mokėta patarmė ir šios patarmės plotas apžvelgtas lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos ir tarmių kaitos kontekste. <...> K. Būgos gimtosios patarmės plotas A. Baranausko buvos priskirtas rytiečiams šeštiesiems, o Jauniaus–Salio tarmių klasifikacijoje – rytų aukštaičiams. Pagal naująją Zigmo Zinkevičiaus ir Alekso Girdenio tarmių klasifikaciją, K. Būgos gimtosios vietos priskiriamos rytų aukštaičių uteniškių plotui. Trumpai pristačius pagrindinius dviejų lietuvių kalbos tarmių (aukštaičių ir žemaičių) skiriamuosius požymius ir aptarus Z. Zinkevičiau ir A. Girdenio lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje vartojamus tarmės, patarmės, šnektos ir pašnektės terminus, išsamiau analizuotos skiriamosios rytų aukštaičių ir rytų aukštaičių uteniškių ypatybės. Remiantis 2010–2013 m. vykdyto projekto „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“ duomenimis aptarta, kaip XIX a. viduryje nustatytos skiriamosios rytų aukštaičių (an, am, en, em → un, um, in, im; ą, ę → u, i) ir rytų aukštaičių uteniškių (nekirčiuotame skiemenyje: ie, ė → e.; uo, o → a.) ypatybės realizuojamos XXI a. vyriausios, viduriniosios ir jauniausios kartos atstovų kalboje. Daroma išvada, jog skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės visų trijų kartų atstovų kalboje silpsta, t. y. jų kalboje girdima vis mažiau arba negirdima visai (jau sakoma langas, o ne lungas, ranka, o ne runka  ir pan.), tačiau skiriamosios rytų aukštaičių ypatybės išlaikomos gana nuosekliai (vis dar sakoma le.tu.viškai, pa.deli.s ir kt.). Pranešime taip pat aptartas K. Būgos patarmės plotui priklausančių punktų gyvybingumas. Apibendrintai galima teigti, jog 50 % uteniškių ploto punktų yra gyvybingi. Pažymėtina, jog uteniškiai yra viena iš stipriausių rytų aukštaičių patarmių, aktyviai veikianti gretimas širvintiškių, anykštėnų ir kupiškėnų patarmes.
 
Dėstytoja Rasa Bačiulienė teigia, kad „Mintis, patyrinėti kiek vaizdinių išraiškų gali turėti reikšmė, kilo tarptautinio patarlių projekto „Kol gyveni, tol ir mokaisi“ metu. Šis projektas tęsiasi jau trečius metus. Projektas vykdomas Vilniaus universitetui bendradarbiaujant su Jungtinės Karalystės ir Vokietijos aukštojo mokslo įstaigomis, mokyklomis, specialiaisiais ugdymo centrais bei švietimo tarnybomis. Projektas vykdomas keturiomis kalbomis: lietuvių, anglų, rusų ir vokiečių. Jame dalyvauja moksleiviai iš dvylikos ugdymo įstaigų iš skirtingų šalių, tarp jų iš Dusetų meno mokyklos ir Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos. Projekto metu moksleiviai piešė patarlių vaizdines išraiškas. Moksleiviai iš Lietuvos piešė lietuviškas patarles, rusakalbiai moksleiviai iliustravo rusiškus priežodžius ir posakius, atitinkamai britų vaikai piešė angliškas, o vokiečių moksleiviai vokiškas patarles.“ Buvo išleisti moksleivių iliustruoti patarlių žodynai. „Dvikalbius leidinius sudaro lietuvių ir anglų/rusų/vokiečių patarlės. Kiekvienos patarlės reikšmė paaiškinta, patarlės papildytos variantais. Žodyne žaismingai pateikti kultūriškai charakteringiausi lietuvių smulkiosios tautosakos kūriniai ir jų atitikmenys užsienio kalba. Skaitytojams įdomu palyginti, kaip tą pačią patarlę supranta ir iliustruoja Lietuvos vaikai ir kaip ją suvokia ir interpretuoja kitakalbiai. <...>“
 
Dr. Jurga Katkuvienė savo pranešimo santraukoje rašo: „Minėdami Algirdo Juliaus Greimo – vieno žymiausio lietuvių mokslininko, kalbininko, mitologo, semiotiko, literatūros ir kultūros kritiko – šimtąsias gimimo metines neišvengiamai minime nuo Greimo neatsiejamą „burtažodį“ semiotinis kvadratas. Pranešime klausiama, ką žinome ir ko nežinome apie semiotinį kvadratą? Keliamas uždavinys pristatyti semiotinio kvadrato principus, jo sudarymo tikslą, funkciją, paskirtį. Tai atliekama ne tik analizuojant patį semiotinį kvadratą, aptariant jo terminus, bet ir įrašant jo reikšmę į platesnį XX a. antrosios pusės Vakarų Europos intelektualinį kontekstą. Greimo semiotinis kvadratas – tai būdas arba vienas iš būdų, kalbėti apie reikšmę. Greimo semiotika – tai mokslas apie reikšmę; tai metodologinė prieiga, siekianti suprasti ir aprašyti reikšmę, kaip ji susidaro, kokiomis sąlygomis esant ji atsiranda, kaip ji  konstruojasi, ir kaip ją suprantame. <...> Kvadratas nėra formulė, kuri uždedama ant teksto, tai iš teksto rekonstruotas prasmės pėdsakas: todėl semiotinis kvadratas randasi iš tradicinės semiotinės analizės. <...>“
 
Šis ir kiti pranešimai plačiau pristatomi Kazimiero Būgos memorialinio muziejaus interneto svetainėje http://www.buga.zarasumuziejus.lt/uncategorized/konferencija-lavinamas-domesys-kalbotyrai-semotikos-megejo-zvilgsniu
 
Kokias reikšmes įžvelgtume semiotiškai analizuodami Dusetų gimnazijos mokinių parodytą meninę kompoziciją „Kalba – tai tėvynė“? Diskursyviniu požiūriu, keliolika mokinių pagal parengtą scenografiją deklamavo žodžius apie kalbą, tėvynę, tautą, patriotiškumą..., dainavo gražias lietuviškas dainas. Naratyvinės analizės žvilgsniu, Adresantas (Lėmėjas) – lietuvių k. mokytoja, scenarijaus autorė ir režisierė Dainora Biliūnaitė – manipuliacijos (sutarties sudarymo) fazėje įtikino Adresatus-subjektus (dalį mokinių) dalyvauti rengiant meninę kompoziciją, skirtą vertės objektui – gimtajai kalbai išaukštinti ir mylėti. Kompetencijos įgijimo fazėje vyko subjektų kvalifikacinis išbandymas – mokiniai mokėsi mintinai žodžius ir drauge repetavo. Subjektams talkino Pagalbininkai – mokytojos Vanda Normantienė ir Svetlana Raugienė, scenografė Margarita Simokaitytė. Atlikties fazėje įvyko subjektų lemiamas išbandymas – mokiniai, įsijausdami į savo vaidmenis, konferencijos dalyviams meniškai ir įtikinamai parodė, kaip svarbu tautai yra gimtoji kalba, kokia ypatinga yra lietuvių kalba. Sankcijos fazėje įvyko subjektų šlovinamasis išbandymas – sužavėta salė mokinius pagerbė aplodismentais, tėvai jais didžiavosi, savo ruožtu mokytojos juos pagyrė ir įvertino. Pačiu giliausiu, loginiu-semantiniu požiūriu, „Kalba – tai tėvynė“, mano supratimu, turi tokią elementariąją reikšmės struktūrą:
 
gimtoji kalba (kaip tautos pamatas)                               svetima kalba (svetima kultūra, kitos tautos)
tėvynė (patriotiškumas, nacionalizmas)    svetimos šalys (globali kultūra, kosmopolitizmas)
 
Ar galima semiotiškai sužinoti, ką jautė, kokias pasijas galėjo patirti konferencijos veikėjai-subjektai, atsidūrę sankcijos fazėje ir išgyvendami šlovinamąjį išbandymą (ką jie veikė ir kaip buvo veikiami – jau minėjome)? Neriant prie giliųjų elementariųjų reikšmių ir jas išreiškiant kvadrato struktūra, galima pasinaudoti timiškumo kategorija (arba forijos – santykio su savo aplinka tarp traukos ir atostūmio – terminu), kuri artikuliuoja reikšmes, tiesiogiai susijusias su savojo kūno suvokimu:
 
(teigiamas santykis su aplinka, „entuziazmas“)                            (neigiamas santykis su aplinka, „neviltis“)
(neutralus santykis su aplinka, „abejingumas“)
 
Euforijos dominavimą rodo ne tik negatyvių vertinimų nebuvimas (vien tai būtų galima vertinti ir kaip aforiją, tačiau nedisforija papildo ir sustiprina euforiją), bet ir pozityvūs vertinimai, nuoširdžiai išsakyti konferencijos dalyvių. Būnant euforijoje, lengva įsivaizduoti ir net pažadėti, kad kalbotyros konferencija K. Būgos gimtinėje taps tradicine (kasmetine) Lietuvos kalbininkų ir lietuvių kalbos bei semiotikos mylėtojų santalkos švente.
 
Paskutinis akcentas – K. Būga ir A. J. Greimas puoselėjo skirtingas kalbotyros paradigmas:
 
(Leipcigo lingvistinė mokykla)                               (kalba kaip struktūra, santykių sistema)
istorinė lyginamoji kalbotyra                                struktūrinė kalbotyra – semiotika
kalbų raiškos plotmė (kalbų kitimas ir sąveika)    kalbų turinio plotmė (diskursų reikšmės)
 
 
Rytis Pivoriūnas,  K. Būgos memorialinio muziejaus muziejininkas (kultūrinės veiklos vadybininkas)

 

Nuotraukos






Zarasų krašto muziejus 2017-12-15 11:36:55
Elektroninės paslaugos
Renginiai
Verta dėmesio
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Teise
 
Jaunimo laikrastis
 
 
 
 
 
Apklausa
  • Ar stebite tiesiogines Zarasų rajono savivaldybės tarybos posėdžių transliacijas