2022 m. rugpjÅ«Äio 16 d., antradienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybÄ—s administracija. SÄ—lių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
  • Structure
  • TURIZMO INFORMACIJOS CENTRAS
  • lt kalba
  • en language
Versija neįgaliesiems
Informacija
image
Naujiena
zrs

Apie išdaigas ir dar šį tą

 Pasirodo, vieni krÄ—sdavo „šposus“ norÄ—dami ko nors pasiekti. 
Zita (40 m.): „Kai aš mokiausi mokykloje, berniukai mÄ—gdavo ÄiuožinÄ—ti laiptų turÄ—klais. Aš to negalÄ—jau pakÄ™sti. KartÄ… mane anksÄiau išleido iš pamokos, tai aš ant turÄ—klų pridÄ—liojau metalinių smeigtukų. NuskambÄ—jus skambuÄiui visi berniukai nubÄ—go prie turÄ—klų. Pirmasis berniukas tik atsisÄ—do ir iškart pašoko iki lubų... Man pasisekÄ— – ÄiuožinÄ—jimas baigÄ—si“.
Jovita (43 m.): „BÅ«dama trylikos metų vis lįsdavau į kaimyno daržą, kur augo braškÄ—s. Kad jis manÄ™s neatpažintų, ant galvos užsidÄ—davau pÄ—dkelnes. Laimei, manÄ™s nÄ— karto nepagavo. VienÄ… vakarÄ… su kaimynų berniuku susitarÄ—me abu eiti tų braškių. Jis visiems užmigus ateisiÄ…s prie mano namų lango ir sušvilpsiÄ…s. AtÄ—jus rytui nuÄ—jau pas draugelį klausti, kodÄ—l manÄ™s nepažadino, jis atsakÄ—, kad švilpÄ—, švilpÄ—, net tas kaimynas pabudo, bet aš užmigusi negirdÄ—jau. Taip pramiegojau mÅ«sų planÄ…“.
Dalia (64 m.): „MÅ«sų matematikos mokytoja nepakÄ™sdavo odekolono kvapo. Mokydamiesi septintoje klasÄ—je prieš rašomÄ…jį darbÄ… mes sugalvojome, kad reikia gale klasÄ—s pripurkšti odekolono – berniokai tiesiog pripilstÄ— jo ant žemÄ—s. Kadangi mokytoja juo negalÄ—jo kvÄ—puoti, mes, sÄ—dintys klasÄ—s gale, galÄ—jome laisvai nusirašinÄ—ti. Niekas nesužinojo, o pažymiai buvo labai geri“.
Išdaigos norint atkreipti dÄ—mesį į save.
Vytas (41 m.): „Kaimyniniame name gyveno labai graži mergaitÄ—. BÅ«damas jaunas nežinojau, kaip atkreipti dÄ—mesį, ir iš savo buto antro aukšto vasarÄ… rytais su „ragatke“ leisdavau  Ä¯ jÄ… riešutus, vÄ—liau pasislÄ—pdavau, kad nepamatytų, kas šaudÄ—. Ji ir nepamatÄ—, taÄiau ir atkreipti dÄ—mesio nepavyko“.
Rasa (41 m.): „Kai man buvo 14 metų, mokykloje per pertraukÄ… mokytojo rodomÄ…ja lazdele pataikiau į langÄ… ir jis sudužo. Kai mokytoja paklausÄ—, kodÄ—l taip padariau, apkaltinau klasiokÄ… – lazdelÄ™ juk aš meÄiau į jį, taÄiau jis pasitraukÄ—...“
Laima (43 m.): „Per vienÄ… matematikos pamokÄ… sugalvojau penalu pakelti mokytojui švarkÄ…, kadangi jis eidamas prie mokinių pasilenkdavo jiems kÄ… nors aiškindamas. KartÄ…, kai mokytojas taip pasilenkÄ—, o aš jau kÄ—liau penalÄ… prie jo švarko, mokytojas atsitiesÄ—, žengtelÄ—jo atgal, ir aš penalu dÅ«riau jam į užpakalį. Man buvo labai gÄ—da...“
Išdaigos kreÄiamos, kai norima atkeršyti.
DanguolÄ— (67 m.): „Mudvi su drauge, tada dar penktokÄ—s, gyvenome toli nuo mokyklos, į kuriÄ… tekdavo eiti per laukus. VienÄ… žiemÄ… buvo labai daug sniego, tad mes, kol nueidavome į mokyklÄ…, sugaišdavome daug laiko. O netoli mÅ«sų gyveno toks berniukas, jis turÄ—jo slides, todÄ—l jam buvo bepigu nusigauti į mokyklÄ…. KartÄ… mums klampojant į mokyklÄ… jis, Äiuoždamas slidÄ—mis, mus pralenkÄ— šaipydamasis, kad mes pavÄ—luosim, o jis ne. Mes labai supykom. VÄ—lų vakarÄ…, kai visi sumigo, mudvi nusÄ—linome prie jo namų ir surišom jo namų duris viela. KitÄ… rytÄ… mÅ«sų kaimynas labai vÄ—lavo, o mes šaipÄ—mÄ—s visÄ… savaitÄ™“.
Na, o kokias išdaigas kreÄia dabartinis jaunimÄ—lis – ar pranoksta savo gimdytojus? 
Laura (17 m.): „Gimtadienio proga draugei nupirkau žiurkÄ—nÄ…, kurį įdÄ—jau į dėžutÄ™. Ä®teikdama dovanÄ… draugei liepiau įkišti rankÄ… pro mano padarytÄ… skylutÄ™ bei spÄ—ti, kas yra dėžutÄ—je. DraugÄ— vos nenumirÄ— iš baimÄ—s, kai užÄiuopÄ— kažkÄ… krutant“. 
Kotryna (17 m.): „Kai dar mokiausi pirmoje ar antroje klasÄ—je, mes užsimanÄ—m savo mokytojai iškrÄ—sti balandžio pirmosios proga kokiÄ… nors juokingÄ… išdaigÄ…. MÅ«sų klasÄ—s beniukai iš kažkur gavo guminių gyvaÄiukių, ir mes, kol mokytojos nebuvo, prikaišiojom jų visur, kur tik įmanoma, o patys lyg niekur nieko susÄ—dome į suolus. Kai mokytoja jas pamatÄ—, suklykÄ— ir vos ant stalo neužšoko iš baimÄ—s...“
Donatas (15 m.): „KartÄ… su draugais nuleidom kaimynui mašinos padangas. Mums tai pasirodÄ— šmaikšti išdaiga, kuri, deja, baigÄ—si nelabai šmaikšÄiai... Po to karto piktų išdaigų stengiausi nebekrÄ—sti“.
Patricija (16 m.): „VienÄ… kartÄ… išpaišiau guašu savo miegantį brolį. Ryte, pamatÄ™s save tokį veidrodyje,  jis ilgai juokÄ—si, nors ir buvo supykÄ™s ant manÄ™s“.
Simona (18 m.): „KartÄ… mes su draugÄ—mis pasiÄ—mÄ—me senÄ… piniginÄ™ ir į jÄ… įdÄ—jome popierinį pinigÄ… taip, kad jis matytųsi. Tada pririšome prie „žilkos“ ir padÄ—jome ant šaligatvio, o paÄios užlindome už krÅ«mų. Kai praeidamas žmogus pamatydavo piniginÄ™ ir lenkdavosi jos pakelti, mes jÄ… patraukdavome... Tai bent buvo juoko, ypaÄ Å¾iÅ«rint į žmonių veidus“.
Elena (17 m.): „Aš suorganizavau pabÄ—gimÄ… iš pamokos, nes turÄ—jo bÅ«ti kontrolinis. Na, nelabai kokia išdaiga, juolab visa tai man baigÄ—si labai nekaip... Daugiau iš pamokų nebebÄ—gioju“. 
Malonu pasijuokti iš tikrai juokingų išdaigų, nelabai malonu prisiminti piktas ir kažkÄ… įskaudinusias šunybes. Šiaip ar taip, tai irgi patirtis... 
Suaugusius ir bendraamžius kalbino Arianda GRIŠÄŒENKO, Vilija BUÄŒENKAITÄ–, Viktorija SAMOCHVALOVAITÄ–, parengÄ— ir piešÄ— Viktorija S.
 
Nuotraukos



Arianda GriÅ¡Äenko 2013-03-07 16:08:55