AÅ¡ manau taip! Sakiau tÄ…, sakiau anÄ… ...
MES PRIVALOME atsakyti už savo žodžius, mes privalome mÄ…styti, kÄ… sakome vieniems ar kitiems žmonÄ—ms. Kiekvienas iš mÅ«sų nori bÅ«ti priimtas, suprastas, taÄiau kaip galima suprasti žmogų, jeigu jo žodžiai neatspindi jo veiksmų? Kvailiausia, kai vÄ—liau tokie „šnekuÄiai“ ima sielvartauti, jog niekam jie nereikalingi, niekas jų nesupranta. Arba dar blogiau – ima kalbÄ—ti tau už nugaros... Na, o tada, atleiskit man už mano tiesmukiškumÄ…, tokiam žmogeliui niekur vietos neatsiras, niekur jam nebus gerai... Nebent tik tarp tokių pat saldžiakalbių..
Tad pradÄ—kime vienÄ… kartÄ… jausti atsakomybÄ™ už savo pasakytus žodžius, mÄ…styti, ar jie, tie žodžiai, bÅ«tini, o gal kažkÄ… nepelnytai įžeis, gal verÄiau derÄ—tų patylÄ—ti. Ir išvis – pradÄ—kime mÄ…styti.
K. Ž.