Ak, seniai beatvÄ—rÄ—me šÄ¯ ba-a-altÄ… kampelį... Ir kÄ… tai reiškia? Ogi tai, kad visiems vis labiau darosi viskas „dzin“. ŽiurkÄ—s pakritikuotieji sulenda į savo urvus ir apsimeta, kad nežino, nematÄ—, neskaitÄ—, nekreipia dÄ—mesio, tuo tarsi įrodydami, kad tikrai yra apsileidÄ™ ir apkiautÄ™... Gal gi ne taip? Taip, mielieji, taip. Juk ir toliau mieste stovi siaubÄ… keliantys aplūžę statiniai, parkeliuose ir vaikų žaidimų aikštelÄ—se „kakinami“ šunys, ir toliau kreivai dažomos perÄ—jos ir statomi stulpai... Apskritai apsileidimo, neÅ«kiškumo, abejingumo – su kaupu. TodÄ—l net ir maža, bet graži smulkmenÄ—lÄ— taip džiugina mÅ«sų BALTO KAMPO gyventojÄ… GerÄ…jÄ… PelytÄ™:
- Sveiki, sveiki, Äia tikrai aš, BALTO KAMPO gyventoja Geroji PelytÄ—. Seniai besimatÄ—me, mat ir aš kartu su darbo neturinÄiu mÅ«sų Å«gtelÄ—jusiu jaunimu buvau keliems metams emigravusi į užsienį... Sugrįžau išgirdusi malonias kalbas apie besikeiÄianÄius mylimus mÅ«sų Zarasus. Daug kas nudžiugino – lygÅ«s nauji šaligatviai, Zaraso pakrantÄ—je tiesiamas pÄ—sÄiųjų takas, statomas apžvalgos ratas... Tiesa, visur ten purvynas, dabar gruodo sutrauktas, bet tikÄ—kimÄ—s – kažkada bus gražu. O kol bus, nutariau pasidžiaugti tegul ir smulkmenomis, bet maloniomis. Štai aptvarkytas senosios ligoninÄ—s Vytauto gatvÄ—je pastatas (o atsimenate, koks laužas buvo, kiek apie tai rašÄ—me ir fotografavome?), Juozo Gruodžio gatvÄ—je pagaliau pasodinti medeliai (palinkÄ—kime jiems prigyti)... Nudžiugino net ir nauja skelbimų lenta priešais viešÄ… pirtį – tokia graži, nenusagstyta surÅ«dijusiais smeigtukais, neaplūžusi (o atsimenu jÄ… kažkada buvus kaip stulpÄ… pakaruokliui). Kol ja grožėjausi, priÄ—jo vaikai su plakatais. Jie taip pat džiaugÄ—si, jog gali lengvai įbesti smeigtukus. Vizgindama savo uodegytÄ™ lygiu Vytauto gatvÄ—s šaligatviu nutipenau į miesto centrÄ…... Graži SÄ—lių aikštÄ—, siÅ«ruoja atsodinti medeliai, puikiai sutvarkyta Bajorų gatvÄ—, nauju stogu ir durimis švieÄia senasis turgaus halÄ—s pastatas, pritaikytas turgininkų ir pirkÄ—jų reikmÄ—ms, tvarkingi laiptai į „tunelį“ (prie miesto seniÅ«nijos)... Ne ne, užsimerksiu (argi ne taip daro rajono ir miesto vadovai) ir šiandien dar nematysiu nei baisuoklio buvusio restorano, nei bjauriai atrodanÄios skelbimų lentos prie Policijos komisariato, nei apgraužtų gimnazijos laiptų, nei legenda tapusio kiosko Vilniaus gatvÄ—je, nei dar daug ko kito, badanÄio akis. Šiandien noriu tik džiaugtis, tegul smulkmenomis, ir tikÄ—tis, kad ateityje jų bus vis daugiau ir daugiau...
ParengÄ— Dorina ŠUKYTÄ–