ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

8-eris metus skaičiuojantis Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos jaunimo klubas „Lietus vitraže“ kasmet pasipildo naujais, savitais nariais. Čia susirenka veiklus jaunimas, bandantis atverti save kūrybos ugnelei, nušviečiančiai ir sušildančiai žodį, spalvą, muzikos garsą, fotografijoje išsaugotas akimirkas. „Vitražiečiai“ nei po pamokų, nei atostogų metu neskaičiuoja savo laiko, skiriamo renginiams, pažintinėms išvykoms, projektams. Ši vasara jiems taip pat nepašykštėjo įdomių susitikimų ir veiklos.

 

 

 

Mes, gimnazistai, domimės ne tik savo krašto istoriniu ir kultūriniu paveldu. Vasaros atostogų metu su klubu „Lietus vitraže“ pasižvalgėme ir tolėliau. Įdomią pažintinę išvyką į Radviliškio ir Rokiškio rajonų dvarus bei Kleboniškio kaimą šią vasarą mums pasiūlė mokytojos L.Pužienė ir G.Vasalauskienė.

 

Apsilankėme tulpių žydėjimo šventėmis garsėjančiame Burbiškio dvare, priklausančiame Daugyvenės kultūros istorijos muziejui – draustiniui, susipažinome su jo šeimininkų Burbų ir Baženskių šeimų istorijomis, paklaidžiojome įspūdingo 28 ha parko takeliais. Mus sužavėjo didžiuliai parko tvenkiniai, supantys 13 salų su poilsio aikštelėmis, pavėsinėmis ir suoleliais, net 23 rūšių atvežtinių augalų įvairovė. Dvare taip pat turėjome progos sužinoti apie vietinį profesionalų skulptorių K.Ulianskį, išvysti jo darbus – pirmuosius Lietuvoje paminklus kunigaikščiui Vytautui Didžiajam, poetui Adomui Mickevičiui. Su gidu kalbėjomės apie lietuvių mentalitetą, kultūrą, prisiminėme kai kuriuos istorijos vingius, svarbias Lietuvai asmenybes (pasirodo, šiame dvare lankydavosi P.Vileišis, J.Basanavičius, G.Petkevičaitė - Bitė, Maironis). Dar kiek pavaikštinėję po dvaro teritoriją apžiūrėjome ledainę, karietinę su daugybe karietų, vežimų, fajetonų ir rogių. Arklidėse aptikome mums dar nematytų įrenginių: vilnakaršę, arklinę linaminę, garo variklį ir kt. O viename ūkiniame pastate išvydome įrengtą kino salę.

 

Po tokio gražaus reginio Burbiškėse pasukome į netoliese esantį Kleboniškių kaimą. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių vidurio Lietuvos gatvinių kaimų, pradėtas kurti XVI a. viduryje 18 ha plote. Šiuo metu čia yra 28 pastatai: trys sodybos – privati kaimo gyventojų nuosavybė, kiti statiniai priklauso Kleboniškių kaimo buities muziejui. Vienoje troboje dar ir dabar tebegyvena tikrieji jos šeimininkai. Dalis XIX a. pab. – XX a. pr. pastatų čia atkelti iš Radviliškio rajono kaimų ir pastatyti ant buvusių trobesių pamatų. Apžiūrėjome juos visus: kaimo koplytėlę, koplytstulpį, kalvę, gryčias, klėtis, pirtį, klojimus, daržines, rūsį. Pastatuose įrengtose ekspozicijose atkurta ūkininkų buitis nukėlė į XIX a. pabaigą. Išvydome daug senųjų kaimo rakandų, įvairių baldų, namų apyvokos reikmenų, žemės ūkio padargų bei technikos. Ypač įdomios mums pasirodė eksponuojamos ąsočių, muštokių, ližių, važelių, motorų bei linų šukų kolekcijos. Vaikinų dėmesį patraukė 1926 m. pagamintas traktorius, kurį ne vienas panoro „pavairuoti“. Dar viena smagi pramoga – ilgokas lieptelis per Daugyvenės upelę ir pelkėtas pievas. Perėję tilteliu, pro Kleboniškių kaimo kapinaites ir piliakalnį patraukėme paskutinio kaimo statinio – malūno link. Šis 1884 m. statytas vėjo malūnas veikia iki šiol.

 

Grįždami namo užsukome į Rokiškio krašto muziejų, esantį Tyzenhauzų dvare. Apsilankėme garsiausio XX a. Lietuvos dievdirbio L.Šepkos drožinių parodų salėse, kur sukaupta visa meistro kūryba – apie 300 kūrinių, sukurtų primityviausiais įrankiais. Muziejuje mūsų dar laukė ne viena meno paroda: dailininkės D.Mažeikytės linoraižiniai, litografijos, akvarelės, grafikos darbai, dailininkės primityvistės M.Bičiūnienės piešinių paroda ir jos vardui atminti paskelbto mokinių piešinių konkurso darbai, iš kurių rinkome labiausiai patikusį piešinį. Labai nudžiugome išvydę mūsų kraštiečio dailininko ir fotomenininko A.Stausko akvarelių gimtinės tema ir fotografijų ledo tema parodas.

 

Kad šis muziejus turtingas savo ekspozicijomis (jame saugoma 60 tūkst. eksponatų), netrukome įsitikinti klaidžiodami po daugybę muziejaus salių. Čia apžiūrėjome IX tūkst. iki Kr. senumo archeologinius radinius, istorinę ekspoziciją, kuri apima Rokiškio krašto istoriją nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio. Daugumą sudomino senieji šarvai, ginklai, itin retos knygos, pokario rezistencinių kovų relikvijos. Turbūt įspūdingiausias eksponatas – 1848 m. Rokiškio grafystės žemėlapis, įdomūs dvarininkų piešiniai, jų rašyti laiškai, antspaudai, portretai. Merginas ypač sužavėjo vienintelė Lietuvoje išsaugota ir restauruota XIX a. pab. – XX a. pr. grafų drabužių kolekcija.

Taigi, šios išvykos metu susipažinome su XIX–XX a. pr. dvarų kultūra ir istorija, senojo kaimo buitimi, džiaugėmės prasmingai praleistomis akimirkomis.

 

 

 

Vasarai persiritus į antrąją pusę, pulkelis „vitražiečių“ įgyvendinome dar pavasarį kilusią idėją – apsilankyti Šlyninkos malūne ir išsikepti ten naminės duonos.

 

Nors buvo kaitra, pėsčiomis nupėdinome į malūną, kur mūsų jau laukė malūno šeimininkai – Regina ir Stasys, pasiūlę pailsėti paupyje esančiose aikštelėse, išsimaudyti. Prisitaškę vėsiame upės vandenyje, sugužėjome į vidų pasiklausyti šeimininkės, kuri papasakojo apie duonos kelią: darbus, papročius bei šventes. Prieš mus pūpsojo pilnas užraugtos tešlos duonkubilis, iš kurio netrukus „atsigėrėme duonos“ – įkvėpėme duonos raugo, kuris, pasak ponios Reginos, veikia geriau už bet kokį vaistą nuo peršalimo. Po to ji duonelę paženklino saulės ženklu ir dalijo ją mums, gimnazistams. Padėję ant klevo lapų, glostėme savo kepalėlius, dailinome ir puošėme, kaip kas išmanė. Palikę duoną kepti didžiulėje krosnyje, apžiūrėjome rankines girnas, mėginome jomis pamalti (oi, nelengvas tai darbas). O malūnininko Stasio lydimi išlandžiojome visą malūną, paragavome įvairių miltų, pamatėme, kaip malami grūdai. Išklausę smagių pasakojimų apie šio malūno velniukus, vėl skubėjome pas ponią Reginą, kur mūsų jau laukė pilnas stalas vaišių. Gardžiavomės blynais, keptais iš „razavų“ miltų, namine duona, gira, sūriu, uogiene ir kitais skanėstais. Po tokių sočių pietų vieni pamėgino padirbėti – išmokti austi, o kiti apžiūrėjo senus kaimo rakandus ar šiaip patinginiavo. Laikas neprailgo ir netrukus pakvipo iš krosnies išimta iškepusia duona. Gardžiai ji kvepėjo ir mūsų kuprinėse pakeliui į namus.

 

Išsinešėm ne tik savo rankomis sušildytą kepalėlį, bet ir supratimą – kiekvienas kasdienis darbas gali būti prasmingas ir svarbus, jei atliekamas su meile ir atidumu. Taip pat bendravimo džiaugsmą, gražių, vasariškų įspūdžių, svetingų malūno šeimininkų šilumą.

 

 

 

Vasarą Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokiniai – jaunimo klubo „Lietus vitraže“ nariai pratęsėme dar pernai rudenį pradėtą ekspediciją po mūsų rajono dvarus. Projekto vadovės – Zarasų krašto muziejaus direktorės I.Vaitkevičienės pakviesti ir mokytojos G.Vasalauskienės paraginti dalyvaujame Zarasų rajono kultūros ir meno bendrijos projekte ,,Zarasų krašto dvarai: istorija ir dabartis“, kurį remia Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos. Taigi, vieni „ginkluoti“ fotoaparatais, o kiti tušinukais ir anketomis leidomės po mūsų dar neapžiūrėtus ir neįamžintus dvarus bei palivarkus. Per dvi dienas aplankėme 13-ka dvarų, pakalbinome ne vieną jų gyventoją, mielai pasidalijusį su mumis savo prisiminimais.

 

Pirmoji mūsų aplankyta Laukesos dvarvietė buvo nykoka – ten išlikę vos keli ūkiniai pastatai, o nuvažiavus į Raudondvarį mus mielai priėmė jo dabartinė šeimininkė, papasakojusi apie čia buvusį Kuzminų dvarą. Naujadvaryje apžiūrėjome ne tik buvusius dvaro pastatus, bet ir pajodinėjome ant ponio, o susėdę pietauti ragavome šeimininko atnešto medaus iš įspūdingai didelio bityno.

 

Nuo kaitros pailsėję prie Marimonto vandens malūno, anksčiau priklausiusio Antazavės dvarui, tądien Antazavės, Antalieptės ir Degučių seniūnijose dar aplankėme Kumpuolių, Gaidelių, Svidžių, Balčių dvarvietes. Apžiūrėjome išlikusius pastatus, tvenkinius, klaidžiojom parkų alėjomis. Vaizdų ir įspūdžių būta įvairių: vienur kūrėsi naujieji šeimininkai, kitur jokio dvaro didybės pėdsako nelikę – vien pamatai ar žole užžėlę griuvėsiai.

 

Antrąją ekspedicijos dieną važiavome apžiūrėti Kimbartiškės dvaro griuvėsių. Pakalbinę Zatokų dvarvietės gyventojus, netrukus atsidūrėme Smalvelių palivarke. Čia svetinga jo šeimininkė taip pat papasakojo mums šios sodybos istoriją. O bene didžiausią įspūdį paliko Smalvų dvaras, esantis vaizdingoje ežero pakrantėje ant kalvos. Jis neblogai išlikęs, nors jau nebegyvenamas. Ir nesvarbu, kad visus įėjimus saugojo dilgėlių miškas – vis vien įsmukome į didžiulį pastatą ir apžiūrėjome jį visą, neaplenkdami jokių užkaborių ir kertelių.

 

Išsimaudę Švento ežere, į Zirnajų dvarvietę traukėme Antazavės kryptimi. Čia kažkada būta didelio dvaro, kuriam priklausė malūnas, verpykla, karšykla. Deja, dabar belikę tik dvaro pamatai ir sienų griuvėsiai, į dvarą vedusi krūmokšniais apaugusi alėja. Paskutinėje mūsų aplankytoje Stelmužės dvarvietėje pamatėme įspūdingas arklides bei Vergų bokštą. Aplankius senolį ąžuolą ir apžiūrėjus varpinę, mūsų laukė kelionė namo Stelmužės „linksmaisiais kalneliais“.

 

Ši vasaros ekspedicija buvo šauni, mus lydėjo puikus oras, linksmi draugai, gera nuotaika. Žinoma, liūdnoka, kad dvarų pastatų išlikę tiek mažai – jie nuo istorijos ir laiko verpetų nukentėjo pirmieji. Patvariausi likę ūkiniai pastatai, na, ir atmintį dar saugo medžiai – parkai, alėjos, kažkada vedusios į kiek kitokį gyvenimą. Tačiau išvykų metu mes susipažinome su nuoširdžiais žmonėmis, kurie atmintyje saugo daug praeities paveldo reliktų ir džiaugiasi, kad jaunimas domisi tuo, ką kiti jau seniai užmiršo. Gera žinoti, kad mums pavyks įamžinti ir išsaugoti kažką svarbaus ateities kartoms, juk mūsų kraštas turėjo tiek daug istorijos ir kultūros židinių.

 

 

Nuotraukų autorės Gitana Vasalauskienė, Viktorija Krasnova.