Gražiai pasirenkime, smagiai sutikime!
Didžiosios savaitÄ—s treÄiadienį prasidÄ—davo didysis prausimasis: vÄ—lai vakare užkurdavo pirtį, naktį prausdavosi vyrai, o jau ryte – moterys. Tai turÄ—jÄ™ apsaugoti nuo ligų. Sergantieji prieš pat saulÄ—s patekÄ—jimÄ… maudydavosi upÄ—se, ežeruose, šaltiniuose. Didįjį ketvirtadienį moterys valydavo visus namus. Ypatinga diena bÅ«davo Didysis penktadienis. Visi stengdavosi bÅ«ti namie, nes tikÄ—davo, kad aplink siauÄianÄios raganos, dainuojanÄios, šÅ«kaujanÄios, viliojanÄios vyrus. Moterys nunešdavo į dirvÄ… košÄ—s, sukrÄ—sdavo į duobÄ™, kad bÅ«tų geras derlius.
MÅ«sų protÄ—viai nuo senų senovÄ—s garbino vandenį ir ugnį. Katalikų bažnyÄia šias apeigas taip pat palaikÄ— – nuo VIII a. vidurio Didįjį šeštadienį bažnyÄios šventoriuose šventindavo vandenį, ugnį. Kas pirmas pasiims ugnies ar pasisems vandens – tas pirmas išgins gyvulius, o šie bus riebÅ«s. Ugnį šeimininkÄ—s stengÄ—si išlaikyti židinyje ištisus metus – iki kitų Velykų, nes tada tuose namuose bus santaika, laimÄ—, netrenks griaustinis. ŠvÄ™stu vandeniu Velykų rytÄ… šventindavo namus, valgius, gyvulius, pildavo jo į šulinį, taip varydami piktÄ…sias dvasias...
Didįjį šeštadienį, po vakarinių Mišių, visi likdavo giedoti ir melstis prie Kristaus grabo (karsto) pernakt. Kas giedodavo, kas melsdavosi, o kas ir snausdavo... TreÄiÄ… valandÄ… nakties visi pradÄ—davo švÄ™sti Kristaus prisikÄ—limÄ…, procesija eidavo aplink bažnyÄiÄ….
Per Šv. Velykų pusryÄius pirmiausia suvalgydavo pašventintÄ… margutį, padalijÄ™ visiems po lygiai. Tada visi išsirinkdavo po stipriausiÄ… margutį ir daužydavo vienÄ… į kitÄ…, kol paaiškÄ—davo, kieno stipriausias. MarguÄius ridinÄ—davo visoje Lietuvoje – daugiausia vaikai, o kartais ir suaugusieji.
Velykų rytÄ… vandeniu laistydavo ilgai mieganÄius, o Aukštaitijoje kartais nešdavo į ežerÄ… ar upelį maudyti. AntrÄ… Velykų dienÄ… vaikai eidavo kiaušiniauti – jei velykautojui neduosi kiaušinių, tai ir vištos mažai dÄ—s. Jaunimas eidavo suptis sÅ«pynÄ—mis, stengdavosi jas kuo aukšÄiau įsupti, kad linai aukštesni derÄ—tų.
Apeiginis Velykų stalas – marguÄiai, kiaulÄ—s galva ar paršelis, papuoštas petražolÄ—mis, sÅ«riai, sviestas, babkos, mozÅ«riai, keksai, daigintos avižos... Kiaušinis – seniausias prisikÄ—limo, gamtos atgimimo, perÄ—jimo į kitÄ… bÅ«senÄ… simbolis. Jo viduje slypi nematomas stebuklas – gyvybÄ—! MÅ«sų protÄ—viai kiaušinius margino įvairiomis natÅ«raliomis medžiagomis – medžių žieve, svogÅ«nų lukštais, ramunÄ—lÄ—mis, samanomis... Vyravo juoda, raudona, gelsva, rusva ir žalsva spalvos. Juoda simbolizuodavo žemÄ™, raudona – gimimÄ…, šviesÄ…, žalia – pavasario augalijÄ…, geltona ir ruda – subrendusius javus. Ornamentai – saulutÄ—s, žvaigždutÄ—s, žiedeliai, eglutÄ—s, paukšÄiai – irgi turÄ—davo simbolinÄ™ reikšmÄ™.
Šv. Velykos jau vos už kelių savaiÄių. RÅ«pestingai joms pasirenkime, gražiai sutikime!
Medžiaga surinkta salakietės mokytojos Janinos BUKELSKIENĖS, parengė Eglė SADAUSKAITĖ
Nuotraukos