IÅ¡ moksleivio dienoraÅ¡Äio
Šiame greitai besikeiÄianÄiame pasaulyje greitai keiÄiuosi ir aš, ir viskas aplinkui. Kasdien draugai, mokytojai, tÄ—vai pakeiÄia savo nuomones kardinaliai. Vienintelis stabilus dalykas (tikriausiai stabilus) išlieka sÄ…vokos: antitezÄ—, politologija, parabolÄ—, hiperbolÄ—, statinis krÅ«vis, molinÄ— masÄ—... Deja, toks stabilumas tÄ—ra knygose, sausoje teorijoje. O kiti dalykai priklauso nuo mano (kitiems – nuo jų) nuomonÄ—s...
Jau kelis mÄ—nesius iš galvos negaliu išmesti dviejų žodžių TIKRAS ir DRAUGAS. KÄ… jie reiškia kartu? KÄ… atskirai? Kaip juos suprantu aš? Kaip suvokia šalia esantys? Ir štai kÄ… pastebÄ—jau – ne tik tikri draugai, bet ir draugystÄ— nÄ—ra vertinami. Jau klausimas, pagal kÄ… pasirinkti draugÄ…, sukelia pyktį. Kaip galima pasirinkti draugÄ…? Kokie kriterijai? Žaislai, pinigai, daiktai? Kaip galima tikru draugu pavadinti tÄ…, apie kurį beveik nieko nežinai, o senus draugus sudÄ—ti į lentynas?
Man gi vienintelis draugystÄ—s kriterijus – tarpusavio santykiai. Žinoma, jie nebÅ«na pastovÅ«s, bet ar vienadienis pasikeitimas gali amžiams atitolinti draugus? Nuolatinis pasiryžimas padÄ—ti, nuoširdumas, palaikymas – visa tai, manau, yra nepakeiÄiama, bet gal aš prastai suprantu, kas vyksta, ir negaliu susiprotÄ—ti? BÄ—ganÄioje savo gyvenimo kino juostoje nepagaunu akimirkos, kada pradÄ—jau tolti, pradÄ—jau nebebendrauti taip, kaip bendravau, kada pradÄ—jau šlykštÄ—tis ir baisÄ—tis artimu draugu, gal net pradÄ—jau jam kenkti, norÄ—ti padaryti kažkÄ… blogo...
O gal meluoju? Gal pastebÄ—jau tÄ… akimirkÄ…? Tik neigiu jÄ… pati sau, kad kaltÄ— neužristų akmens ant širdies...
LINA