IÅ¡ moksleivio dienoraÅ¡Äio
Žinoma, kaip visada, stengiantis padaryti darbÄ… skubiai ir per prievartÄ…, į galvÄ… niekaip negaliu „prisišaukti“ jokių protingų minÄių, nors anksÄiau tų minÄių, sumanymų, idÄ—jų zujo visas spieÄius. PaprasÄiausiai niekas nevyksta, tiesiog sÄ—džiu kaip užhipnotizuotas ir žiÅ«riu į ekranÄ…. Ir vienintelÄ— mintis, kuri šauna į galvÄ…, – na, kodÄ—l gi aš to nepadariau anksÄiau, nors turÄ—jau tiek daug laiko, juk ne kartÄ… nieko svarbaus neveikdamas sÄ—dÄ—jau prie kompiuterio, juk galÄ—jau, galÄ—jau, galÄ—jau... Bet ne, vis tiek reikÄ—jo laukti paskutinÄ—s dienos...
Ir taip, beje, ne tik rengiant medžiagÄ… laikraštÄ—liui, bet atliekant ir kitus darbus – vis rytoj ir rytoj, kol tas rytojus tampa... šiandiena.
Gal laikas pagaliau kažkÄ… keisti? Keisti požiÅ«rį? Ar gyvenimo bÅ«dÄ…? Juk pirmiausia man paÄiam bÅ«tų žymiai lengviau, jei nebereikÄ—tų kasdien nervintis, kad numatytam darbui liko vis mažiau ir mažiau laiko.
Viskas! Nuo šiandien pasikeisiu, Äia buvo paskutinis kartas! Tikrai keisiu gyvenimo bÅ«dÄ…, bÅ«siu kitas žmogus!
Galų gale baigiu rašyti straipsnį, išsiunÄiu ir...
Ir pamirštu, kÄ… galvojau...
Egidijus PETRAUSKAS