Galvoju, kodėl taip dažnai atidėlioju dalykus, kurių nenoriu daryti? Gal tikiuosi, jog nereikės atlikti to, ko nenoriu? Deja, bet dažniausiai kaip tik tai ir būna būtiniausi dalykai, kuriuos vis tiek tenka padaryti. „Prastūmus“ laiką jie vis tiek niekur nedingsta, tik lieka dar mažiau laiko jiems atlikti ir dar kirba mintis – juk jau galėjau būti viską atlikusi bei mėgautis kitais dalykais...

Manau, nesu vienintelis žmogus, kuris visus sunkiausius, svarbiausius darbus dažniausiai atlieka paskutinę jiems skirto laiko minutę, nors suvokia, jog šitaip elgdamasis jis tik dar labiau vargina save... Kaip ir nesu vienintelis žmogus, kuris supranta, kad be sunkaus bei kartais nemalonaus darbo nebus ir norimų rezultatų. Deja...

Štai ir atskaičiau sau moralą... Einu ruošti pamokų...

Milda KOLESNIKOVAITĖ