IÅ¡ moksleivio dienoraÅ¡Äio
Sakoma, kad visada slypi šiek tiek tiesos už žodžių „aš tik juokauju“. Truputis žinių – už žodžių „aš nežinau“. Truputis emocijų – už kiekvieno „man nerÅ«pi“. Ir dalelytÄ— skausmo – už tų „man viskas gerai“. Juk šypsojimasis nebÅ«tinai reiškia, kad esi laimingas, kartais tai gali reikšti, kad esi stiprus. Deja, ne visada viskas bÅ«na kaip norisi, ne visada galime pakeisti savo sprendimus ar atsiimti pasakytus žodžius. Mes dažnai neįtakojame aplinkinių įnorių ar nuotaikų, mes nekontroliuojame kitų žmonių jausmų ar minÄių, o neretai net pasiklystame savosiose... Tokie veiksniai paverÄia dienÄ… bloga. DienÄ…, bet ne gyvenimÄ….
ŽmonÄ—s, linkÄ™ koncentruotis ties blogais dalykais, dažniausiai bÅ«na žmonÄ—s, trokštantys dÄ—mesio ir užuojautos.
Su nuostaba žiÅ«riu į bendraamžius, kuriems stiprybÄ—s teikia kiekvienas „like‘as“ ant posto „man liÅ«dna“, kurių gyvenimai pasibaigia kelis kartus per mÄ—nesį, nes, na koks gi Äia gyvenimas, jei „myli be atsako“? Keista žiÅ«rÄ—ti ir į tuos, kurie neslÄ—pdami demonstruoja savo emocijas, o paklausus, kas nutiko, atšauna, jog „tai jau ne Tavo reikalas“.
Ar tikrai įlipus į, tarkim, dužusios svajonÄ—s šukes turi bÄ—gti ir šaukti, šaukti, kad visi atsigręžtų ir pamatytų atsivÄ—rusiÄ… žaizdÄ…. Ir, neduok Dieve, ji ims per anksti užsiverti. Tuomet jÄ… pagilinti teks patiems...
Aš manau, kad į šukes ilgai žiÅ«rÄ—ti nereikia, tai laimÄ—s neatneš. Jas susemti gali padÄ—ti tikri draugai ir artimieji. TaÄiau neretai jas ne išmetame, o paliekame gerai visiems matomoje vietoje, kad dar ilgai į jas žiÅ«rint kažkam mÅ«sų bÅ«tų gaila...
Niekas nedaro mus nemÄ—gstanÄių žmonių laimingesniais, kaip mus ištikusios nelaimÄ—s... Tad šypsokimÄ—s!
Sandra PETKUTÄ–