ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Kartą man, Piktajai Žiurkei, prireikė važiuoti Zarasų rajono viešuoju transportu. Pakliuvau į mėlyną Zarasų autobusų parko autobusiuką. Nemandagūs žmonės jau įlipant pradėjo šiurkščiai stumdytis. Sunkiai radau laisvą kamputį prisiglausti: nors keleivių nebuvo labai daug, tačiau visi jie užėmė po dvi vietas, tiksliau – vienoje keleivis, kitoje – jo daiktai. Pasirodo, yra ir tokių keleivių, kurie nieku gyvu daiktų ant kelių nepasidės ir stovinčiam vargšui vietos neatlaisvins – matykit, du žmonės dviejose sėdynėse netelpa! 

Pamaniau – tiek to, pastovėsiu... Bestovint pajutau, kad letenėlės šąla. Iš tiesų, labai jau autobuse vėsu. Lauke 4°C, atrodo, jog autobuso viduje ne ką šilčiau, langai apledėję, iš žmonių burnų garai virste virsta... Aplink miniatiūrinį šildytuvą susispietęs būrys žmonių, kuriems, turbūt, šilčiau visai ne nuo šildytuvo, o nuo kūnų šilumos. Netikėtai pajutau dar vieną, šį kartą žymiai šaltesnį, tiesiog stingdantį ledinį vėjo gūsį. Žvilgtelėjau į vairuotoją – ogi jo langas atidarytas, dantyse cigaretė, vairą laiko viena ranka... Visi keleiviai pajuto dūmų kvapą, nesuprasdami ėmė dairytis. Aš – ligota žiurkė, man kenkia ne tik didelis šaltis, bet ir rūkalų dūmai... O dar ir vairuotojas kažkoks pakvaišęs – keikiasi, ant vieno žmogaus net šūktelėjo... Brr, net baisu su tokiu važiuot, tad nieko nelaukusi kitoje stotelėje ir išlipau. Iki mano kelionės tikslo – dar nemažas kelio gabaliukas, pėsčiomis per pusnis reikėtų klampoti ilgai ilgai ir nelaimingai. Nusprendžiau palaukti kito autobuso. Laukiau. Laukiau. Ir vis laukiau. Sustirau, net pasišiaušęs kailiukas nepadėjo sušilti... Pagaliau sulaukiau! Įlipau, apsidairiau – tvarkingas, padorus, šiltas autobusas. Važiuoja Vilniaus link – viskas aišku...

Netrukus teko važiuoti autobusu dar kartą, ir dar... Kelionėse sutikau ir gerų vairuotojų, mandagių, kurie pasisveikindavo su šypsena, o atsisveikindami geros dienos palinkėdavo. Apmaudu tik tai, kad ne visi tokie... O ir keleivių pasitaikė visokių – nė „laba diena“ įlipdami, nė „ačiū“ išlipdami nepasakydavo... 

Ir nejučiom prisiminiau tokį anekdotą.

Įlipa jaunuolis į autobusą ir klausia šalia stovinčios bobutės: 

 Sakykite, ar nuvažiuosiu šituo autobusu į turgų?

 Ne, – atsako bobutė.

 Gaila, – nuliūsta jaunuolis ir išlipa.

 Užtat aš nuvažiuosiu, – jaunuoliui išlipus džiaugsmingai sako senutė.

Labai norėčiau, kad mūsų rajone tokių „bobučių“ – nemandagių, nedėmesingų, šiukščių, tik savimi besirūpinančių tiek keleivių, tiek vairuotojų – būtų kuo mažiau.

 

Žiurkės pasakojimus parengė Ugnė ALEKSANDRAVIČIŪTĖ ir Eglė SADAUSKAITĖ.