Dar praÄ—jusių metų gruodžio mÄ—nesį sumaniau aplankyti savo senÄ… biÄiulÄ™, gyvenanÄiÄ… Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinÄ—je mokykloje. Brr... kaip šalta, kaip sninga! Vos atklampojau per pusnynus, bet guodžiausi, kad tuoj pas savo draugÄ™ sušilsiu.
Vikriai šmurkštelÄ—jau pro duris, skubiai suradau savo draugužės urvelį (nes, jei vÄ—psosiu, primins man uodega koks nors žioplelis, nežiÅ«rintis sau po kojomis). Pagaliau pamaÄiau draugÄ™, apsigaubusiÄ… šiltu pleduku, gerianÄiÄ… karštÄ… arbatÄ… ir vis tiek drebanÄiÄ…. Ir mane pradÄ—jo kamuoti drebulys. Kaip šalta, net mano kailiukas pašiurpo ir nosytÄ— atvÄ—so. Bet kaip tuomet Äia mokosi gausybÄ— mokinių? Tikriausiai sÄ—di pamokose mÄ—lynom lÅ«pom, drebantys iš šalÄio. GalbÅ«t net sergantys, kosÄ—jantys, sloguojantys... O gal kabinetuose šilÄiau?
Taigi nutariau atlikti tyrimÄ…. PorÄ… kartų atsitiktinÄ—mis dienomis (gruodžio 3iÄ…jÄ… ir sausio 10Ä…jÄ…) keliuose kabinetuose atlikau temperatÅ«ros matavimus. Rezultatai nebuvo džiuginantys – lietuvių kalbos, dailÄ—s, biologijos, anglų, kabinetuose tebuvo 16 laipsnių šilumos, matematikos ir istorijos – vos 15, o technologijos kabinete gruodžio 3iÄ…jÄ… buvo tikras „klimato atšalimas“ – vos 13 laipsnių šilumos. Na, kišti nosį į aktų salÄ™ iš viso niekam nepatarÄiau – ten tÄ…dien buvo vos 11 laipsnių šilumos.
KartÄ… skaiÄiau lyg ir kažkokias taisykles ar nuostatas (sena jau esu, nelabai nÄ— pamenu), kad mokyklų klasÄ—se turÄ—tų bÅ«ti ne mažiau 18 laipsnių šilumos – ar tų reikalavimų niekam neprivalu laikytis? Gal jie rašomi tik neturint kas veikti? Kaip įmanoma vaikams tokiomis sÄ…lygomis mokytis, o mokytojams dirbti? Manau, kai tau šalta, kreÄia drebulys, skauda gerklÄ™, sloguoji, galvoji ne kaip mokytis, o kaip greiÄiau sušilti... Ä®domu, kÄ… manote JÅ«s?
* * *
KartÄ… man, Piktajai Žiurkei, prireikÄ— važiuoti Zarasų rajono viešuoju transportu. Pakliuvau į mÄ—lynÄ… Zarasų autobusų parko autobusiukÄ…. NemandagÅ«s žmonÄ—s jau įlipant pradÄ—jo šiurkšÄiai stumdytis. Sunkiai radau laisvÄ… kamputį prisiglausti: nors keleivių nebuvo labai daug, taÄiau visi jie užėmÄ— po dvi vietas, tiksliau – vienoje keleivis, kitoje – jo daiktai. Pasirodo, yra ir tokių keleivių, kurie nieku gyvu daiktų ant kelių nepasidÄ—s ir stovinÄiam vargšui vietos neatlaisvins – matykit, du žmonÄ—s dviejose sÄ—dynÄ—se netelpa!
Pamaniau – tiek to, pastovÄ—siu... Bestovint pajutau, kad letenÄ—lÄ—s šÄ…la. Iš tiesų, labai jau autobuse vÄ—su. Lauke 4°C, atrodo, jog autobuso viduje ne kÄ… šilÄiau, langai apledÄ—jÄ™, iš žmonių burnų garai virste virsta... Aplink miniatiÅ«rinį šildytuvÄ… susispietÄ™s bÅ«rys žmonių, kuriems, turbÅ«t, šilÄiau visai ne nuo šildytuvo, o nuo kÅ«nų šilumos. NetikÄ—tai pajutau dar vienÄ…, šÄ¯ kartÄ… žymiai šaltesnį, tiesiog stingdantį ledinį vÄ—jo gÅ«sį. ŽvilgtelÄ—jau į vairuotojÄ… – ogi jo langas atidarytas, dantyse cigaretÄ—, vairÄ… laiko viena ranka... Visi keleiviai pajuto dÅ«mų kvapÄ…, nesuprasdami Ä—mÄ— dairytis. Aš – ligota žiurkÄ—, man kenkia ne tik didelis šaltis, bet ir rÅ«kalų dÅ«mai... O dar ir vairuotojas kažkoks pakvaišÄ™s – keikiasi, ant vieno žmogaus net šÅ«ktelÄ—jo... Brr, net baisu su tokiu važiuot, tad nieko nelaukusi kitoje stotelÄ—je ir išlipau. Iki mano kelionÄ—s tikslo – dar nemažas kelio gabaliukas, pÄ—sÄiomis per pusnis reikÄ—tų klampoti ilgai ilgai ir nelaimingai. Nusprendžiau palaukti kito autobuso. Laukiau. Laukiau. Ir vis laukiau. Sustirau, net pasišiaušÄ™s kailiukas nepadÄ—jo sušilti... Pagaliau sulaukiau! Ä®lipau, apsidairiau – tvarkingas, padorus, šiltas autobusas. Važiuoja Vilniaus link – viskas aišku...
Netrukus teko važiuoti autobusu dar kartÄ…, ir dar... KelionÄ—se sutikau ir gerų vairuotojų, mandagių, kurie pasisveikindavo su šypsena, o atsisveikindami geros dienos palinkÄ—davo. Apmaudu tik tai, kad ne visi tokie... O ir keleivių pasitaikÄ— visokių – nÄ— „laba diena“ įlipdami, nÄ— „aÄiÅ«“ išlipdami nepasakydavo...
Ir nejuÄiom prisiminiau tokį anekdotÄ….
Ä®lipa jaunuolis į autobusÄ… ir klausia šalia stovinÄios bobutÄ—s:
Sakykite, ar nuvažiuosiu šituo autobusu į turgų?
Ne, – atsako bobutÄ—.
Gaila, – nuliÅ«sta jaunuolis ir išlipa.
Užtat aš nuvažiuosiu, – jaunuoliui išlipus džiaugsmingai sako senutÄ—.
Labai norÄ—Äiau, kad mÅ«sų rajone tokių „bobuÄių“ – nemandagių, nedÄ—mesingų, šiukšÄių, tik savimi besirÅ«pinanÄių tiek keleivių, tiek vairuotojų – bÅ«tų kuo mažiau.
Žiurkės pasakojimus parengė Ugnė ALEKSANDRAVIČIŪTĖ ir Eglė SADAUSKAITĖ.