2021 m. kovo 1 d., pirmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

JUODAS KAMPAS

 Dar praėjusių metų gruodžio mėnesį sumaniau aplankyti savo seną bičiulę, gyvenančią Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinėje mokykloje. Brr... kaip šalta, kaip sninga! Vos atklampojau per pusnynus, bet guodžiausi, kad tuoj pas savo draugę sušilsiu.
Vikriai šmurkštelėjau pro duris, skubiai suradau savo draugužės urvelį (nes, jei vėpsosiu, primins man uodega koks nors žioplelis, nežiÅ«rintis sau po kojomis). Pagaliau pamačiau draugę, apsigaubusią šiltu pleduku, geriančią karštą arbatą ir vis tiek drebančią. Ir mane pradėjo kamuoti drebulys. Kaip šalta, net mano kailiukas pašiurpo ir nosytė atvėso. Bet kaip tuomet čia mokosi gausybė mokinių? Tikriausiai sėdi pamokose mėlynom lÅ«pom, drebantys iš šalčio. GalbÅ«t net sergantys, kosėjantys, sloguojantys... O gal kabinetuose šilčiau?
Taigi nutariau atlikti tyrimą. Porą kartų atsitiktinėmis dienomis (gruodžio 3iąją ir sausio 10ąją) keliuose kabinetuose atlikau temperatÅ«ros matavimus. Rezultatai nebuvo džiuginantys – lietuvių kalbos, dailės, biologijos, anglų, kabinetuose tebuvo 16 laipsnių šilumos, matematikos ir istorijos – vos 15, o technologijos kabinete gruodžio 3iąją buvo tikras „klimato atšalimas“ – vos 13 laipsnių šilumos. Na, kišti nosį į aktų salę iš viso niekam nepatarčiau – ten tądien buvo vos 11 laipsnių šilumos.     
Kartą skaičiau lyg ir kažkokias taisykles ar nuostatas (sena jau esu, nelabai nė pamenu), kad mokyklų klasėse turėtų bÅ«ti ne mažiau 18 laipsnių šilumos – ar tų reikalavimų niekam neprivalu laikytis? Gal jie rašomi tik neturint kas veikti? Kaip įmanoma vaikams tokiomis sąlygomis mokytis, o mokytojams dirbti? Manau, kai tau šalta, krečia drebulys, skauda gerklę, sloguoji, galvoji ne kaip mokytis, o kaip greičiau sušilti... Ä®domu, ką manote JÅ«s?
*   *   *
Kartą man, Piktajai Žiurkei, prireikė važiuoti Zarasų rajono viešuoju transportu. Pakliuvau į mėlyną Zarasų autobusų parko autobusiuką. NemandagÅ«s žmonės jau įlipant pradėjo šiurkšÄiai stumdytis. Sunkiai radau laisvą kamputį prisiglausti: nors keleivių nebuvo labai daug, tačiau visi jie užėmė po dvi vietas, tiksliau – vienoje keleivis, kitoje – jo daiktai. Pasirodo, yra ir tokių keleivių, kurie nieku gyvu daiktų ant kelių nepasidės ir stovinčiam vargšui vietos neatlaisvins – matykit, du žmonės dviejose sėdynėse netelpa! 
Pamaniau – tiek to, pastovėsiu... Bestovint pajutau, kad letenėlės šÄ…la. Iš tiesų, labai jau autobuse vėsu. Lauke 4°C, atrodo, jog autobuso viduje ne ką šilčiau, langai apledėję, iš žmonių burnų garai virste virsta... Aplink miniatiÅ«rinį šildytuvą susispietęs bÅ«rys žmonių, kuriems, turbÅ«t, šilčiau visai ne nuo šildytuvo, o nuo kÅ«nų šilumos. Netikėtai pajutau dar vieną, šÄ¯ kartą žymiai šaltesnį, tiesiog stingdantį ledinį vėjo gÅ«sį. Žvilgtelėjau į vairuotoją – ogi jo langas atidarytas, dantyse cigaretė, vairą laiko viena ranka... Visi keleiviai pajuto dÅ«mų kvapą, nesuprasdami ėmė dairytis. Aš – ligota žiurkė, man kenkia ne tik didelis šaltis, bet ir rÅ«kalų dÅ«mai... O dar ir vairuotojas kažkoks pakvaišÄ™s – keikiasi, ant vieno žmogaus net šÅ«ktelėjo... Brr, net baisu su tokiu važiuot, tad nieko nelaukusi kitoje stotelėje ir išlipau. Iki mano kelionės tikslo – dar nemažas kelio gabaliukas, pėsčiomis per pusnis reikėtų klampoti ilgai ilgai ir nelaimingai. Nusprendžiau palaukti kito autobuso. Laukiau. Laukiau. Ir vis laukiau. Sustirau, net pasišiaušÄ™s kailiukas nepadėjo sušilti... Pagaliau sulaukiau! Ä®lipau, apsidairiau – tvarkingas, padorus, šiltas autobusas. Važiuoja Vilniaus link – viskas aišku...
Netrukus teko važiuoti autobusu dar kartą, ir dar... Kelionėse sutikau ir gerų vairuotojų, mandagių, kurie pasisveikindavo su šypsena, o atsisveikindami geros dienos palinkėdavo. Apmaudu tik tai, kad ne visi tokie... O ir keleivių pasitaikė visokių – nė „laba diena“ įlipdami, nė „ačiÅ«“ išlipdami nepasakydavo... 
Ir nejučiom prisiminiau tokį anekdotą.
Ä®lipa jaunuolis į autobusą ir klausia šalia stovinčios bobutės: 
 Sakykite, ar nuvažiuosiu šituo autobusu į turgų?
 Ne, – atsako bobutė.
 Gaila, – nuliÅ«sta jaunuolis ir išlipa.
 Užtat aš nuvažiuosiu, – jaunuoliui išlipus džiaugsmingai sako senutė.
Labai norėčiau, kad mÅ«sų rajone tokių „bobučių“ – nemandagių, nedėmesingų, šiukšÄių, tik savimi besirÅ«pinančių tiek keleivių, tiek vairuotojų – bÅ«tų kuo mažiau.
 
Žiurkės pasakojimus parengė Ugnė ALEKSANDRAVIČIŪTĖ ir Eglė SADAUSKAITĖ. 
 

Eimantė Petrauskaitė 2011-01-20 16:41:19