2019 m. birželio 17 d., pirmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems

Kviečiame NVO ir religines bendruomenes teikti paraiškas Zarasų rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų ir religinių bendruomenių dalinio finansavimo iš Zarasų rajono savivaldybės biudžeto lėšų konkursui

Informacija
Verta aplankyti
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Bendruomeniniai šeimos namai „Saugi šeima“ 
 

 
 
 
vspace=4
 
Atnaujink būstą
  
 
 
Mes socialiniame tinkle  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 

Svetainės sukūrimą rėmė

Kiti projektai
Naujiena
zrs

JUODAS KAMPAS

 Dar praėjusių metų gruodžio mėnesį sumaniau aplankyti savo seną bičiulę, gyvenančią Zarasų Pauliaus Širvio pagrindinėje mokykloje. Brr... kaip šalta, kaip sninga! Vos atklampojau per pusnynus, bet guodžiausi, kad tuoj pas savo draugę sušilsiu.
Vikriai šmurkštelėjau pro duris, skubiai suradau savo draugužės urvelį (nes, jei vėpsosiu, primins man uodega koks nors žioplelis, nežiūrintis sau po kojomis). Pagaliau pamačiau draugę, apsigaubusią šiltu pleduku, geriančią karštą arbatą ir vis tiek drebančią. Ir mane pradėjo kamuoti drebulys. Kaip šalta, net mano kailiukas pašiurpo ir nosytė atvėso. Bet kaip tuomet čia mokosi gausybė mokinių? Tikriausiai sėdi pamokose mėlynom lūpom, drebantys iš šalčio. Galbūt net sergantys, kosėjantys, sloguojantys... O gal kabinetuose šilčiau?
Taigi nutariau atlikti tyrimą. Porą kartų atsitiktinėmis dienomis (gruodžio 3iąją ir sausio 10ąją) keliuose kabinetuose atlikau temperatūros matavimus. Rezultatai nebuvo džiuginantys – lietuvių kalbos, dailės, biologijos, anglų, kabinetuose tebuvo 16 laipsnių šilumos, matematikos ir istorijos – vos 15, o technologijos kabinete gruodžio 3iąją buvo tikras „klimato atšalimas“ – vos 13 laipsnių šilumos. Na, kišti nosį į aktų salę iš viso niekam nepatarčiau – ten tądien buvo vos 11 laipsnių šilumos.     
Kartą skaičiau lyg ir kažkokias taisykles ar nuostatas (sena jau esu, nelabai nė pamenu), kad mokyklų klasėse turėtų būti ne mažiau 18 laipsnių šilumos – ar tų reikalavimų niekam neprivalu laikytis? Gal jie rašomi tik neturint kas veikti? Kaip įmanoma vaikams tokiomis sąlygomis mokytis, o mokytojams dirbti? Manau, kai tau šalta, krečia drebulys, skauda gerklę, sloguoji, galvoji ne kaip mokytis, o kaip greičiau sušilti... Įdomu, ką manote Jūs?
*   *   *
Kartą man, Piktajai Žiurkei, prireikė važiuoti Zarasų rajono viešuoju transportu. Pakliuvau į mėlyną Zarasų autobusų parko autobusiuką. Nemandagūs žmonės jau įlipant pradėjo šiurkščiai stumdytis. Sunkiai radau laisvą kamputį prisiglausti: nors keleivių nebuvo labai daug, tačiau visi jie užėmė po dvi vietas, tiksliau – vienoje keleivis, kitoje – jo daiktai. Pasirodo, yra ir tokių keleivių, kurie nieku gyvu daiktų ant kelių nepasidės ir stovinčiam vargšui vietos neatlaisvins – matykit, du žmonės dviejose sėdynėse netelpa! 
Pamaniau – tiek to, pastovėsiu... Bestovint pajutau, kad letenėlės šąla. Iš tiesų, labai jau autobuse vėsu. Lauke 4°C, atrodo, jog autobuso viduje ne ką šilčiau, langai apledėję, iš žmonių burnų garai virste virsta... Aplink miniatiūrinį šildytuvą susispietęs būrys žmonių, kuriems, turbūt, šilčiau visai ne nuo šildytuvo, o nuo kūnų šilumos. Netikėtai pajutau dar vieną, šį kartą žymiai šaltesnį, tiesiog stingdantį ledinį vėjo gūsį. Žvilgtelėjau į vairuotoją – ogi jo langas atidarytas, dantyse cigaretė, vairą laiko viena ranka... Visi keleiviai pajuto dūmų kvapą, nesuprasdami ėmė dairytis. Aš – ligota žiurkė, man kenkia ne tik didelis šaltis, bet ir rūkalų dūmai... O dar ir vairuotojas kažkoks pakvaišęs – keikiasi, ant vieno žmogaus net šūktelėjo... Brr, net baisu su tokiu važiuot, tad nieko nelaukusi kitoje stotelėje ir išlipau. Iki mano kelionės tikslo – dar nemažas kelio gabaliukas, pėsčiomis per pusnis reikėtų klampoti ilgai ilgai ir nelaimingai. Nusprendžiau palaukti kito autobuso. Laukiau. Laukiau. Ir vis laukiau. Sustirau, net pasišiaušęs kailiukas nepadėjo sušilti... Pagaliau sulaukiau! Įlipau, apsidairiau – tvarkingas, padorus, šiltas autobusas. Važiuoja Vilniaus link – viskas aišku...
Netrukus teko važiuoti autobusu dar kartą, ir dar... Kelionėse sutikau ir gerų vairuotojų, mandagių, kurie pasisveikindavo su šypsena, o atsisveikindami geros dienos palinkėdavo. Apmaudu tik tai, kad ne visi tokie... O ir keleivių pasitaikė visokių – nė „laba diena“ įlipdami, nė „ačiū“ išlipdami nepasakydavo... 
Ir nejučiom prisiminiau tokį anekdotą.
Įlipa jaunuolis į autobusą ir klausia šalia stovinčios bobutės: 
 Sakykite, ar nuvažiuosiu šituo autobusu į turgų?
 Ne, – atsako bobutė.
 Gaila, – nuliūsta jaunuolis ir išlipa.
 Užtat aš nuvažiuosiu, – jaunuoliui išlipus džiaugsmingai sako senutė.
Labai norėčiau, kad mūsų rajone tokių „bobučių“ – nemandagių, nedėmesingų, šiukščių, tik savimi besirūpinančių tiek keleivių, tiek vairuotojų – būtų kuo mažiau.
 
Žiurkės pasakojimus parengė Ugnė ALEKSANDRAVIČIŪTĖ ir Eglė SADAUSKAITĖ. 
 

Eimantė Petrauskaitė 2011-01-20 16:41:19