2019 m. spalio 23 d., trečiadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

Kam negaila pinigų ir... dantų

Rūkymas
RŪKORIAI
 
IGORIS (17 m.): – Rūkau nuo keturiolikos. Pradžioje tai buvo žaidimas, nes norėjau tik pamėginti, juolab namie buvo rūkančių, bet po metų jau rūkiau kaip reikiant. Dabar rūkau vieną cigaretę po kitos. Žinoma, pagalvoju, jog tai kenkia mano sveikatai ir prie gero neprives. Keliskart bandžiau mesti, regis, sunku nebuvo, tačiau ir vėl pradėdavau, kai pakliūdavau į rūkančių draugų kompaniją. Žadu mesti galutinai, reikia atsinaujinti, nors tam reikės daug valios, kurios man, deja, trūksta. Ką manau apie rūkančias merginas? Nieko nemanau, nes tai jų pasirinkimas, bet faktas tas, kad laikui bėgant jų grožis išblės.
 
VYTAUTAS (18 m.): – O, mano rūkymo istorija įdomi. Rūkiau kažkur nuo 13 iki 14 metų... Mečiau. Po metų pertraukos vėl pradėjau. Mečiau dar kartą, bet vėl pradėjau... Kodėl? Rūkymas mane darė „kietesniu“, vyresniu prieš bendraamžius. Apie rūkymo žalą pagalvoju, bet jaunam viskas į galvą ateina per vėlai ir rūkymas jaunos galvos mąstymu – nekenksmingas malonumas. Dabar labai norėčiau mesti ir tikiu, kad man valios tam užteks.
 
MANTAS (17 m.): – Rūkau nuo 15 metų. Pamėginau, nes buvo įdomu. Girdėjau kalbant, kad tai atpalaiduoja, nuramina, o čia kaip tik prasidėjo problemos šeimoje... Apie rūkymo žalą nepagalvoju, bet norėčiau mesti, tiesiog gaila pinigų. O rūkančių merginų nemėgstu – kas gi mėgsta vaikščiojančias pelenines?..
 
VIRGILIJUS (15 m.): – Pirmą dūmą užsitraukiau aštuonerių metų, bet rimtai rūkyti pradėjau 10-ties. Pirmą kartą pabandžiau iš smalsumo, o vėliau įkalbėjo draugai. Esu tikras, jei norėčiau, man pavyktų mesti rūkius, tiesiog dabar to nenoriu. Žinau, kad rūkymas kenkia, bet dabar man tai tiesiog nerūpi. Gal vėliau ir suprasiu, kad tai tikrai negerai. Nemėgstu rūkančių panelių, joms tai jau tikrai netinka rūkyti.
 
EDVINAS (14 m.): – Rūkyti pabandžiau septynerių. Buvau dar vaikas ir nesupratau, ką darau. Man net nepatiko. Kokių 12-kos pabandžiau vėl, bet ir vėl nepatiko. Nuolat rūkyti pradėjau prieš metus, ir tai buvo draugų įtaka – vis eidavau „už kompaniją“ pastovėti šalia rūkančių draugų, buvo kažkaip nepatogu išsiskirti iš kitų, tai ir pats įsitraukiau, nors žinau, kad tai kenkia sveikatai. O rūkančių panelių, manau, apskritai neturėtų būti, bjauriai jos atrodo su cigarete.
 
METUSIEJI
 
ARNAS (17 m.): – Rūkiau apie metus su puse. Pradėjau kažkaip savaime. Būdavo, išeini su draugais, jie rūko, tai ir tau „dėl kompanijos“ reikia. Vėliau pripranti ir nebegali sustoti. Bet aš sustojau... Manau, mečiau rūkyti, nes supratau, kad visą gyvenimą rūkydamas nieko gero nenuveiksiu. O mesti kažkada reikės, tai kam dar gaišti laiką. Pamačiau, kad iš to jokios naudos, be to, kiek pinigų praradau, juk cigaretės labai brangsta. Na, kažkokių didesnių pokyčių nejaučiu, tikriausiai per trumpai rūkiau.
 
AISTĖ (17 m.): – Rūkiau apie ketverius metus. Pradėjau, nes maniau, kad taip greičiau pritapsiu prie naujos kompanijos, turėsiu gerų draugų ir pan. Supratau, kad rūkyti nesveika ir negražu, kai pagelto dantys, pagaliau nusibodo nuolat dvokiantys drabužiai. Nusprendžiau atsisakyti šio įpročio. Kaip ir daugelis sako, tai padaryti nebuvo lengva. Iš pradžių skaičiavau, kiek surūkau per dieną (maždaug aštuonias), nusprendusi kasdien surūkyti po vieną mažiau, bet nieko man neišėjo...
 
Atsikratyti šio įpročio man padėjo mano vaikinas. Jis pasiūlė susilažinti iš pinigų, kad nerūkysiu pusę metų. Taip ir padariau. O po to pavyko mesti ir visai. Dabar nerūkau jau 9 mėnesius. Gal būdas ir netradiciškas, bet supratau, jog sveikata brangesnė už porą minučių malonumo.
 
AUSTĖJA (17 m.): – Rūkiau dvejus metus. Pradėjau tik norėdama pabandyti, bet to užteko, kad pradėčiau rūkyti nuolat. Nusprendžiau mesti, nes manau, kad už savo sveikatos gadinimą pinigus mokėti yra kvaila, kai tūkstančiai moka tam, kad ją pagerintų. Mesti man padėjo užsispyrimas.
 
JUSTAS (19 m.): – Rūkiau dvejus metus. Mečiau – mano tėtis buvo rūkantis, mirė nuo plaučių vėžio... Tiesiog prie jo lovos paskutinėmis minutėmis aš jam pažadėjau...
 
GIEDRIUS (20 m.): – Rūkiau trejus metus, kaip ir dauguma, pradėjau „iš durnumo“, o štai dabar, protan suaugęs, dvejus metus neberūkau. Mečiau dėl daugelio priežasčių: dvokia iš burnos, kimtelėjo balsas (o aš su draugais studentais noriu dainuoti ir groti grupėje), gaila pinigų, kuriuos galima išleisti daugeliui kur kas malonesnių dalykų: pasitaupyti kelionėms, nusipirkti muzikinių įrašų, įsigyti madingesnį drabužį. Bet svarbiausia – dabar aš „kietas“. Taip taip, kaip paauglystėje vaikinukai vaidina „kietus“, kad rūko, taip aš dabar jaučiuosi kitoks, išskirtinis, kad nerūkau. Pagaliau didžiuojuosi savimi, kad esu valingas – užsispyriau ir mečiau, nors, patikėkit, buvo nežmoniškai sunku. Tie, kurie tikina, kad lengvai mestų, tik nenori, meluoja sau ir kitiems – tiesiog per skystos jų kinkos, tam reikia tikro vyriškumo.
 
Manome, po Justo ir Giedriaus žodžių komentarų nebereikia...
 
Kalbino Vilija BUČENKAITĖ, Agnė BUROKAITĖ ir Eimantė PETRAUSKAITĖ.
Nuotraukos

Rūkymas



Eimantė Petrauskaitė 2010-06-11 12:24:39