ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

 Na, o Rugsėjo 1-osios šventė mokyklose šįmet vyko...  rugsėjo trečią dieną (pirmadienį). Deja, ji taip pat nei stebino, nei kėlė džiūgavimų. Truko labai trumpai – pusvalandį, gal kiek daugiau. Mokiniai susirinko prie savo mokyklų, išklausė jiems skirtų palinkėjimų, gražių žodžių, pirmokėlių ar abiturientų pasveikinimo ir skubėjo su auklėtojomis į savo klases, tačiau ir ten neužsibuvo...

Dauguma šventės dalyvių buvo pasipuošę, atrodo, tikėdamiesi sulaukti tos tikrosios šventės, tačiau to neįvyko, ir visi (bent jau, manau, dauguma, ypač abiturientų) išėjo iš mokyklų su viduje tvyrančiu liūdesiu ir nusivylimu – kas namo, kas galbūt pratęsti „šventės“ kokioje kavinukėje...

Ką gi iš tiesų Zarasų jaunimas mano apie šiųmetę Rugsėjo 1-osios (ar Rugsėjo 3-iosios) šventę?

SIMA (17 m.): – Aš esu už tai, jog Mokslo ir žinių šventė būtų ne savaitgalį, o darbo dieną, juk ir į mokyklą einame darbo dienomis. Kadangi šiemet mokslo metus pradėjome rugsėjo 3 dieną, aš likau patenkinta, nes... atostogos prasitęsė keliomis dienomis, o juk visi žinome, kaip sunku įsijungti į ritmą. Dėl Rugsėjo  1-osios šventimo mūsų mieste esu šiek tiek nusivylusi, girdėjau, kad vyko kažkoks renginukas, bet jame nedalyvavau... Gal trūko reklamos ar tiesiog įdomesnės programos. Šiaip jau šios šventės aš visai nepasigendu, ir daug kam ta Rugsėjo 1-oji apskritai nėra šventė. 

AURIMAS (17 m.): – Man Rugsėjo 1-oji asocijuojasi su ėjimu į mokyklą, taigi tikrąją šventę ir pajautėme tik pirmadienį. Šventė buvo kaip ir kasmet: viskas gražiai, su kalbomis, pristatymu, įėjimu ir pan. Šią šventę, spėju, parengti nėra taip paprasta, reikia įdėti darbo. Jei turėčiau galimybę, ką keisčiau?.. Man patikdavo, kai prieš keletą metų dvyliktokai į mokyklą vesdavo pirmokėlius – tu išeini, baigi mokyklą ir atvedi naujus mokinius, tegul ir į kitą mokyklą... Tai būdavo labai miela.

DONATAS (16 m.): – Aš Rugsėjo 1-osios (šįmet – Rugsėjo 3-iosios) proga tikėjausi, jog bus kokia mugė, koncertas arba mokyklų mokiniai parengs kokį vaidinimą ar koncertą. Juk šiuolaikinis jaunimas toks aktyvus. Manau, bendraamžiams tai būtų įdomu, smagu. Ir mokinių tėvai taip pat norėtų kokio renginio. Tiesa, dauguma tėvų nebuvo susirinkę prie mokyklų per šį pirmąjį skambutį – juk darbo diena.

Na, po šių mokslo metų pradžios paminėjimo su draugais ėjome į kavinę, valgėme picą, ledus, gėrėme kokteilį, o po to visi skirstėmės į namus. Nuobodu.

Ateinančiais metais mielai imčiausi iniciatyvos kurti šventę, jei tik rasčiau daugiau bendraminčių, juolab Rugsėjo 1-oji kitąmet bus sekmadienį.

EDVINAS (16 m.): – Gal ir gerai, kad Rugsėjo 1-osios šventė buvo atkelta į rugsėjo trečiąją, nes šeštadienį daug kas būtų paprasčiausiai neatėjęs – juk nebūna nieko įdomaus. Ir šįmet šventės labai trūko. Norėjosi kokio koncerto, daug, labai daug geros muzikos... Kitais metais mielai sutikčiau rengti šventę, jei kas pagelbėtų dėl aparatūros... Na, o šįmet nieko nesitikėdamas keliavau savais keliais... Tiesa, negaliu nepaminėti – grįžusį namo mane pasitiko močiutė su tortu – taigi atšventėme su ja. 

GINTĖ (16 m.): – Tikėjausi didesnės šventės, o buvo labai neįdomu ir nuobodu... Teko girdėti, kad ir kitose mokyklose nieko gero nebuvo. Mokslo metų pradžios šventę teko užbaigti su draugais...

O ką apie Rugsėjo 1-osios šventę mano mokytojai? Pasirodo, kai kurie mokytojai labai skeptiškai vertina šios šventės surengimą. Jų nuomone, mokiniai nori to, ko patys negali (arba tingi, o gal nesiryžta) sukurti, jie nori šventės, tačiau laukia, kad viską padarytų kiti, kad tai padarytų mokytojai, o juk šventė turėtų būti surengta pačių moksleivių – gal jų pačių koncertas ar vaidinimas. Mokytojai teigė, kad ne kartą teko pajusti moksleivių, ypač abiturientų, abejingumą rengiantis šiai šventei, mat daugelis, girdi, neturi laiko repeticijoms, tingi ką nors įdomaus sugalvoti.

O štai šią septyniolikmečio JUSTO (vardas pakeistas) nuomonę rengdamos medžiagą specialiai palikome pabaigai – tai lyg atsakymas ir bendraamžiams, ir mokytojams:

– Šventė buvo nuobodi? Tai kad jos visai nebuvo! Keletas svečių, keletas kalbelių – ir eikit kuo toliau nuo mūsų galvų... Niekam nieko nereikia rengti, vargti... Aš gi manau kitaip. Dalis jaunimo tikrai nežino, ko nori, – patys nepakrutės, o kitus tuoj sukritikuos, arba užsiplieskia – padarysiu, bet kai reikia – lieka šnypštas. Tačiau kiek tokių, kurie ir vasarą grojo, dainavo, šoko. Kiek tokių, kuriems tikrai nusibodo dykinėti, kurie pašaukti būtų mielai susibėgę krūvon – jau vien dėl pabuvimo kartu. Tačiau pašaukti, manau, turėtų mokytojas, bent vienas, negi visi iš daržų neišlipa, iš virtuvių neišeina? Dar klausimas, kas labiau tingi?.. Kodėl, girdi, ne mes, jaunimas, patys darome... Kartą bandžiau – sako, ko kišiesi, kas tavęs prašo –  kaip šlapiu skuduru per marmūzę... Ilgam praėjo noras... Štai ir rezultatas – nuobodu buvo visiems...

Moksleivius ir mokytojus kalbino Dominyka PARADNIKAITĖ ir Vilija BUČENKAITĖ.