2022 m. lapkriÄio 26 d. (šeštadienį) 18 val. Koncertas nemokamas.
Bardas Kazimieras Jakutis: „NorÄ—josi laužyti tÄ—vų sukurtas taisykles“.
„Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavÄ™s lengviau nusiimti savÄ…sias“, – sako muzikantas, bardas Kazimieras Jakutis. Po pandemijos metų dainų autorius ir atlikÄ—jas grįžta į Lietuvos koncertų sales bei kartu su grupe kvieÄia prisiliesti prie prarasto laiko, meilÄ—s tÄ—viškei.
Šiemet susitikimuose su klausytojais K. Jakutį kaip niekada artimai lydÄ—s atmintis – koncertų turas pavadintas jo senelio Justino JakuÄio maždaug prieš šimtÄ… metų parašyto eilÄ—rašÄio pavadinimu, o repertuare – pagal senelio eiles, taip pat tuo paÄiu pavadinimu, sukurta daina. „Yra dalykų, kurie aktualÅ«s ir svarbÅ«s išlieka šimtmeÄiais“, – sako K. Jakutis.
– Koncertų turÄ… organizuojate jau ne pirmÄ… kartÄ…, taÄiau visi jie turi tam tikrų tradicijų. Pirmasis koncertas visada vyksta spalio 15-Ä…jÄ… Pagulbio kaime MolÄ—tų rajone – jÅ«sų sodyboje, o paskutinysis nuskamba antrÄ… KalÄ—dų dienÄ… AnykšÄiuose, kur šiuo metu gyvenate. Jums gyvenime svarbios tradicijos?
– Ko gero, kad labai. Nors tam tikru gyvenimo tarpsniu buvo ieškojimų, bandymų jas griauti laikas. Vienas iš tokių etapų – ankstyvoje jaunystÄ—je, kai laukiau, kol man sukaks 18 metų ir tada, rodÄ—si, galÄ—siu bÄ—gti iš tÄ—vų namų, iš tÄ—viškÄ—s. Augau Kalviškių kaime Ignalinos rajone ir labiau už viskÄ… norÄ—jau kuo greiÄiau išvažiuoti miestan. Nežmoniškai laukiau tos dienos, norÄ—josi laužyti tÄ—vų sukurtas taisykles.
Dabar viskas pasikeitÄ— – traukia atgal. Žmogus toks yra – jam reikia ir visuomeniškumo, ir individualumo. Reikia ir rudens, ir pavasario. Daug ko žmogui reikia. TaÄiau svarbiausia, kad ateina supratimas apie tradicijas. Man jos svarbios, visų pirma – šeima.
– JÅ«sų kÅ«ryboje yra religinių motyvų. Kuo jums svarbi religija, tikÄ—jimas?
– Tai irgi tradicija, kuri perduota su krauju. BažnyÄia, poteriai, apskritai tikÄ—jimas yra gauti kartu su motinos pienu. Mano tÄ—vai buvo giliai tikintys, jų gyvenime buvo svarbÅ«s poteriai, malda, Ä—jimas į bažnyÄiÄ…. Visa tai manyje yra išlikÄ™. Vienoje iš mano dainų – „Nei ten buvo“ – panaudojau „Visų šventųjų litanijos“ fragmentÄ…. Ji giedama mirusįjį lydint į paskutinÄ™ kelionÄ™. Ir aš turÄ—jau galimybÄ™ tai matyti ir girdÄ—ti.
– JÅ«sų koncertų turas vadinasi „Veidrodin pažiÅ«rÄ—jus“. KodÄ—l?
– Tai – šiemet rudenį gimusios dainos pavadinimas. Jos teksto autorius yra mano senelis Justinas Jakutis, gimÄ™s 1884 metais. Senelio nesu pažinÄ™s, nes jis mirÄ— 1949-aisiais. Senelis buvo bardas, kalbant šių dienų terminais. ŽmonÄ—s pasakojo, kad jis, bÅ«damas Å«kininkas (turÄ—jo 24 hektarus žemÄ—s), o vienu metu – dar ir valsÄiaus viršaitis, rasdavo laiko kÅ«rybai, lankydamasis kaime uždainuodavo ir savo dainas. Man jo eilÄ—raštis „Veidrodin pažiÅ«rÄ—jus“ atrodo stipriausias, gal net turi pretenzijÄ… vadintis poezija.
ManyÄiau, kad jis parašytas tada, kai seneliui buvo 40–45 metai ir kai jis tuokÄ—si. Šiuo eilÄ—rašÄiu senelis išgyvena dÄ—l veide atsirandanÄių raukšlių, dÄ—l senÄ—jimo. Savitai ir gražiai tai vadina, sakydamas, kad jį veidrodis bara.
O man atrodo, kad šio eilÄ—rašÄio pavadinimas ir žmogų baranÄio veidrodžio motyvas yra šiek tiek daugiau, nei raukšlÄ—s veide. Veidrodis mus bara ir dÄ—l to, kad peikiam kitÄ… žmogų, kad apkalbame, kad paniekiname. TodÄ—l, žiÅ«rÄ—dami į veidrodį, pirmiausia pamatykime save. Antra vertus, save nebÅ«tinai galima pamatyti tikrame veidrodyje – kartais veidrodžiais mes galime bÅ«ti vienas kitam.
– Kaip atradote senelio kÅ«rybÄ…?
– Tai graži istorija, ji taip apie tradicijas, apie atmintį. KartÄ… koncerte Raseiniuose užgrojau savo moÄiutÄ—s dainÄ… „PapÅ«tÄ— vÄ—jelis“. Ji man irgi brangi dÄ—l to, kad išmokau tiesiogiai iš moÄiutÄ—s – girdÄ—jau, kaip ji dainuoja ir taip pat dainuoti bandau ir aš. Man tai sÄ…saja su praeitimi, su žmonÄ—mis.
VienÄ… dienÄ… visiškai netikÄ—tai atradau ir senelio kÅ«rybÄ…. Pamenu, tada vyko mÅ«sų kaimo sueiga ir prie manÄ™s pasikalbÄ—ti priÄ—jo nepažįstama moteris. „Mane mama migdydavo tavo senelio dainomis“, – pasakÄ— ji, ir ant lapelio užrašÄ— kelias senelio dainos frazes.
Man šis faktas pasirodÄ— labai įdomus, nes net nežinojau, kad mano senelis rašÄ— poezijÄ…, dainavo. Tada, sugrįžęs namo, Ä—miau klausinÄ—ti tÄ—vo. „Turiu“, – pasakÄ— tÄ—vas, ir iš spintos ištraukÄ— sÄ…siuvinį su senelio kÅ«ryba! Ä–miau skaityti jÄ… ir taip, man atrodÄ—, vis labiau pažinau savo senelį JustinÄ…. Jis priartÄ—jo prie manÄ™s.
Bandžiau įsivaizduoti tuos laikus, kai jis, bÅ«damas 40 ar 45 metų, kÅ«rÄ—, bet kaimo žmonÄ—s to nevertino, nes svarbiau buvo žemÄ—, o ne eilÄ—rašÄiai. Bet kokie artimi man pasirodÄ— senelio užrašyti žodžiai! Juk jiems – maždaug 100 metų, o tekstas yra aktualus iki šiol, man jis toks artimas ir suprantamas. Dar buvo labai stiprus jausmas – juk taip, per kÅ«rybÄ…, aš prisilieÄiu prie senelio ir moÄiutÄ—s, iš kurių, panašu, paveldÄ—jau muzikinÄ™ klausÄ…, balsÄ….
– KodÄ—l senelio kÅ«ryba į jÅ«sų repertuarÄ… atÄ—jo tik dabar?
– Nes viskam turi ateiti laikas. Reikia, kad subrÄ™stų. Tada, kai išlaukta, išmÄ…styta ir yra tikra. BÅ«davo, vis prisimenu, vis vartau jo kÅ«rybos sÄ…siuvinį ir žingsnis po žingsnio ji priartÄ—jo prie manÄ™s. Viskas gyvenime taip ir vyksta – priartÄ—ja arba nutolsta. Atrodo, kaip kad važiuotų traukinys. Kartais jis pravažiuoja, ir ne visi išlipa savo stotelÄ—je.
– JÅ«sų nuomone, kokie žmonÄ—s ateina į jÅ«sų koncertus ir kokios emocijos juose ieško?
– Visų pirma tie, kuriems artima mano kÅ«ryba. Juos atveda noras prisiliesti prie prarasto laiko, tÄ—viškÄ—s, atminties. Be to, mes visi vaikštome užsidÄ—jÄ™ vienokias ar kitokias, didesnes ar mažesnes kaukes. Jos bÅ«na įvairios. TaÄiau kartais žmogui norisi pabÅ«ti be jų ir kur niekas jo nebars, nepaniekins.
Kai visas savo kaukes nusiimi pats – tada esantiems šalia tavÄ™s lengviau nusiimti savÄ…sias. ManyÄiau, kad į mano koncertus ir ateina tokie žmonÄ—s – norintys nusiimti kaukes. ŽmonÄ—s iš koncerto išeina kaip po pamaldų – geresni, apsivalÄ™.
– IšskirtinÄ—s yra ir jÅ«sų koncertų dekoracijos – ŽibinÄiai, durys.
– ŠÄ¯ kartÄ… bus ne tik jie, taÄiau ant mano vaikystÄ—s gonkų durų ir didelis veidrodis-ekranas, kuriame – iškreiptas artisto veidas. Kaip ir vienoje mano dainoje: „Gal ir liks gal ir liks tam šaltinio dugne, purvina mano siela ir veidas“. Ir ŽibinÄiai, ir durys koncertuose man yra svarbÅ«s. BÅ«na, kad pirmÄ… kartÄ… mano koncerte apsilankÄ™ žmonÄ—s to nesupranta, nes scenoje esantys daiktai išties gali priminti spektaklio dekoracijas. TaÄiau tai ne tušÄios, bevertÄ—s dekoracijos – tai simboliai.
Durys yra iš mano vaikystÄ—s namų, o ŽibinÄiai — ne tik neatsiejami mano muzikinio kelio palydovai, bet ir paslapÄių sergÄ—tojai. Šie dirbiniai iš medžio nuolat keliauja su manimi į koncertų sales, apgaubdami klausytojus Aukštaitijos šiluma. Jie simbolizuoja kaimo žmonių rankų švelnumÄ…, vasaros šilumÄ…, žiemos žvarbumÄ… ir mena istorijas.
– Ar galima sakyti, kad muzika, koncertai, kÅ«ryba jums paÄiam yra veidrodis? Arba jÅ«sų saviraiška, be kurios kasdienybÄ—je nebÅ«tų tiek pilnatvÄ—s?
– Taip. ŠÄ¯ rudenį kartu su grupe surengsime vienuolika koncertų. Be jau minÄ—tų Pagulbyje ir AnykšÄiuose dar grosime Jonavoje, MarijampolÄ—je, KelmÄ—je, Vilniuje, Šiauliuose, Dusetose, Alytuje, Panevėžyje ir Kaune. Visi koncertai, išskyrus Vilniuje, yra nemokami.
Man koncertai, kÅ«ryba nÄ—ra tik mano paties veidrodis. Labai svarbi ir tradicija, savotiškas ritualas – kai susiruošiu, apsivelku baltus marškinius ir į koncertus važiuoju kaip į atlaidus. O kaip žmogus be jų? Juk negalima be atlaidų gyventi.
Straipsnio autorÄ— – Jurgita LieponÄ—
Nuotraukų autorius – Darius Baltakys
DizainerÄ— – JÅ«ratÄ— ŠatÅ«nÄ—