2019 m. spalio 14 d., pirmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

KIŠENPINIGIAI, arba Tėvai – ne melžiamos karvės

Kiek­vie­ną mė­ne­sį iš tė­vų mes gau­na­me dau­giau ar ma­žiau pi­ni­gu­čių, mei­liai va­di­na­mų ki­šen­pi­ni­giais. O kam ir kaip juos iš­lei­džia­me? Ar ap­skri­tai mo­ka­me su jais tvar­ky­tis? To ir pa­klau­si­nė­jo­me ben­dra­am­žių. VILIJA (14 m.): – Kas mė­ne­sį man tė­vai duo­da apie 100 li­tų. Ka­dan­gi esu vien­tur­tė, tai ma­nau, kad pi­ni­gi­ne pras­me man pa­si­se­kė. Kai bu­vau ma­žes­nė, pi­ni­gai pas ma­ne ne­už­si­lai­ky­da­vo – vos tik gau­da­vau at­lie­ka­mą li­tą, tuo­jau bėg­da­vau į par­duo­tu­vę nu­si­pirk­ti ko­kio ska­nės­to. Da­bar į pi­ni­gus žiū­riu rim­čiau, iš­mo­kau tau­py­ti. Daž­niau­siai per­ku kny­gas, bran­ges­nę kos­me­ti­ką. Be­je, su­pra­tau, kad pi­ni­gai taip leng­vai ne­at­si­ran­da. Tik vie­ną kar­tą va­sa­rą man te­ko pa­dir­bė­ti, bet ir to už­te­ko, kad su­pras­čiau, kaip už­dir­ba­mi pi­ni­gai. GABIJA (14 m.): – Mė­ne­siui tė­vai man ski­ria 30 li­tų. Juos daž­niau­siai iš­lei­džiu kos­me­ti­kai ar­ba tau­pau. Daž­niau­siai tau­pau daik­tui, ku­rio la­bai no­riu. Tė­vai man ne­pri­ekaiš­tau­ja dėl „kaž­kur“ iš­leis­tų ki­šen­pi­ni­gių, nes pa­pras­čiausiai nei do­mi­si, nei ži­no, kur aš juos lei­džiu. ROMAS (16 m.): – Anks­čiau ki­šen­pi­ni­gių gau­da­vau dau­giau, bet kai tė­vai ra­do ki­še­nėj ci­ga­re­čių, o kar­tą pa­ju­to alaus kva­pą, da­bar ir tie var­ga­ni li­te­liai la­bai ri­bo­ja­mi, o kai pa­ten­ku ne­ma­lo­nėn, tai ir vi­sai nie­ko ne­gau­nu. Man, ži­no­ma, pik­ta – ki­ti tai ga­li švęst, o aš – ne. Dėl to su tė­vais daž­nai rie­juo­si. GODA (13 m.): – Ki­šen­pi­ni­gius pra­dė­jau gau­ti bū­da­ma 10-11 me­tų. Kas mė­ne­sį pi­ni­gų gau­nu iš tė­čio už sa­vo mė­ne­sio pa­žy­mius. Taip ma­ne tė­vai ki­šen­pi­ni­giais ska­ti­na mo­ky­tis. Jei mo­ky­čiau­si pra­stai, pi­ni­gų gau­čiau tik mais­tui val­gyk­lo­je. Ma­nau, ge­rai, kad tė­vai ski­ria vai­kams kaž­kiek pi­ni­gų – vi­si tu­ri iš­mok­ti de­ra­mai elg­tis su pi­ni­gais prieš pra­dė­da­mi gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Vai­kų glo­bos na­mų ug­dy­ti­nė DIANA (17 m.): – Ki­šen­pi­ni­gių gaunu... 10 li­tų. Tai yra la­bai ma­žai. Man at­ro­do, kiek­vie­nas vai­kų na­mų auk­lė­ti­nis tu­rėtų kas mė­ne­sį gau­ti apie 30 li­tų. La­bai no­ri­si tu­rė­ti pi­ni­gų ir pačiai nusipirk­ti kos­me­ti­kos. Ži­no­ma, mes gau­na­me dan­tų pa­stos, mui­lo, bet nie­kas net ne­su­si­mąs­to, kad mer­gi­noms rei­ka­lin­gi vei­do kre­mai, ge­ros šu­kos... GIEDRĖ (16 m.): – Tė­vai pi­ni­gų man duo­da kar­tą per mė­ne­sį. Su­ma nė­ra di­de­lė, bet džiau­giuo­si, jog duo­da vi­sus iš­kart, o ne kiek­vie­ną die­ną po ke­lis li­tus – juk kai pi­ni­gai bū­na po­pie­ri­niai, juos taip gai­la leis­ti, no­ri­si tau­py­ti. Pa­si­de­di tą „po­pie­riu­ką“ kur tarp kny­gos la­pų ir ne­lie­ti. O jei ki­še­nė­je ar pi­ni­gi­nė­je barš­ka ke­li me­ta­li­niai li­tai, tie­siog ne­ga­li jų ne­iš­leis­ti – pri­si­rei­kia ano ar to, pas­kui le­dų už­si­ma­nai... Mė­ne­sio ga­le net ne­su­pran­ti, kur vi­sus pi­ni­gus pa­dė­jai. Sten­giuo­si, kad taip ne­at­si­tik­tų, ge­riau vi­sai ne­imu pi­ni­gi­nės, de­du li­tą prie li­to, o kai su­ren­ku di­des­nę su­mą, per­ku ver­tin­ges­nį daik­tą ar iš­lei­džiu pra­mo­goms. Ne­mėgs­tu leis­ti pi­ni­gų kos­me­ti­kai ar nie­ku­čiams. Sten­giuo­si pa­si­links­min­ti, o kar­tais ir pa­va­ži­nė­ti po ki­tus mies­tus pa­si­se­ka. VYTAS (18 m.): – Ki­šen­pi­ni­gių man tik­rai ne­už­ten­ka, bet aš ir ne­mo­ku jų tau­py­ti. Kai tu­riu pi­ni­gų, juos lei­džiu ne­gai­les­tin­gai ir jų pa­si­lai­ky­ti ne­ke­ti­nu. Nie­ka­da ne­už­dar­bia­vau, na, jei tė­vai vi­sai ne­duo­tų, gal tuo­met ir tek­tų dirb­ti. KOSTAS (15 m.): – Ki­šen­pi­ni­gių ne­gau­nu iš vi­so. Pats sau nie­ko ne­per­ku – vis­ką, ko man rei­kia, gau­nu iš tė­vų, te­rei­kia pa­sa­ky­ti. O jei kar­tais gau­nu pi­ni­gų šiaip, iš­kart iš­lei­džiu. JUSTĖ (18 m.): – Nie­ka­da ne­pra­šau iš tė­vų pi­ni­gų men­knie­kiams, o kar­tais ir at­si­sa­kau, kai šiaip duo­da. Ži­nau, kad jie sun­kiai dir­ba, pi­ni­gų na­muo­se nė­ra daug, o rei­kia už­au­gin­ti mus, tris vai­kus. Aš vy­riau­sia, grei­tai bū­siu stu­den­tė, jie tau­po pi­ni­gus ma­no stu­di­joms, tai ne­gi ga­lė­čiau dar kaž­kam rei­ka­lau­ti, juo­lab ma­tau, kaip kuk­liai ren­gia­si ma­no tė­vai, ypač ma­ma, ku­ri juk taip pat no­rė­tų pa­si­puoš­ti. Kar­tais ma­ne ste­bi­na drau­gų rie­te­nos su tė­vais dėl pi­ni­gų. Jiems vis ma­žai, tar­si tė­vai bū­tų ko­kios mel­žia­mos kar­vės... O ką apie ki­šen­pi­ni­gių sky­ri­mą ir iš­lei­di­mą ma­no tė­vai? Mo­ky­to­ja Eg­lė MAGAZNIEKS: – Ma­nau, tė­vai tei­sin­gai el­gia­si duo­da­mi vai­kams pi­ni­gų už ge­rą mo­ky­mą­si. Per mė­ne­sį sa­vo duk­rai duo­du apie 40 li­tų. Ma­nau, tė­vai tu­rė­tų pi­ni­gus sa­vo vai­kams duo­ti mė­ne­sio pra­džio­je, kad jie ug­dy­tų ge­bė­ji­mą tau­py­ti. Tė­vai ga­li vai­kams ati­da­ry­ti net­gi są­skai­tą ban­ke ir įneš­ti pra­di­nį įna­šą, iš­mo­ky­ti vai­kus nau­do­tis ban­ko kor­te­le. GENUTĖ (40 m.): – Sa­vo sep­ty­nio­lik­me­čiui vien­tur­tė­liui duo­da­vo­me tik­rai dau­g pi­ni­gų, kad nie­ko ne­sto­ko­tų. De­ja, la­bai jau daug pro­gų jam pra­dė­jo at­si­ras­ti: tai gim­ta­die­niai, tai su­si­ti­ki­mai. Ir ne prie li­mo­na­do gi... Kai stip­riai ap­ri­bo­jom lė­šas, juo­lab jų ir ma­žiau, nes vy­ras li­ko be dar­bo, tai na­mie ne­be­ty­la bar­niai – duok, ir baig­ta. Pa­tys ir kal­ti – pri­pra­to vai­ki­nas daug gau­ti, o tau­py­ti ne­iš­mo­ko, be to, nie­kaip ne­ga­li su­vok­ti, kaip tė­vai ga­li ne­tu­rė­ti pi­ni­gų... VYTAUTAS (36 m.): – Tu­riu du sū­nus, 12 ir 13 me­tų am­žiaus. Sa­vai­tės pra­džio­je duo­du jiems po 10-15 li­tų – te­gul mo­ko­si elg­tis su pi­ni­gais, pa­tys nu­spren­džia, tau­py­ti ar iš­leis­ti. Ma­nau, pi­ni­gai lai­ku ir vie­to­je ga­li bū­ti ge­ra pa­ska­ti­na­mo­ji pre­mi­ja, to­dėl kar­tais pa­ma­lo­ni­nu sūnus pi­ni­gi­nė­mis pre­mi­jo­mis už darbš­tu­mą ir pa­sie­ki­mus įvai­rio­se sri­ty­se. Ki­šen­pi­ni­giai – pui­kus da­ly­kas, bet, kaip ir vi­sur, ga­lio­ja te­ori­ja – kas per daug, tas ne­svei­ka. Gal mums, no­rin­tiems daug, dau­giau, dau­giau­siai pra­mo­gų, nie­ku­čių, sal­du­my­nų, ši te­ori­ja ir nė­ra la­bai ma­lo­ni, bet, ko ge­ro, ten­ka su­tik­ti – ji tei­sin­ga. Pa­ga­liau, kaip sa­kė Jus­tė, tė­vai iš tie­sų nė­ra kaip tos mel­žia­mos kar­vės – ar rei­ka­lau­jant sau ir tik sau ne­rei­kė­tų pa­gal­vo­ti ir apie juos? Kal­bi­no Vi­li­ja BUČENKAITĖ, Anas­ta­si­ja KISELIOVA, Do­ri­na ŠUKYTĖ, Ag­nė BUROKAITĖ ir Vai­das EITMINAVIČIUS. Pa­ren­gė ir pie­šė DORINA.
 
 
Nuotraukos



Eimantė Petrauskaitė 2010-05-20 18:27:12
MERAS
Elektroninės paslaugos
Verta dėmesio
 
 
 
 
 
  
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
Teise
 
 
 
 
 
 

 

Apklausa
  • Kokias knygas skaitymui mieliau renkatės: elektronines ar spausdintas?