2019 m. birželio 18 d., antradienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems

Kviečiame NVO ir religines bendruomenes teikti paraiškas Zarasų rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų ir religinių bendruomenių dalinio finansavimo iš Zarasų rajono savivaldybės biudžeto lėšų konkursui

Informacija
Verta aplankyti
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Bendruomeniniai šeimos namai „Saugi šeima“ 
 

 
 
 
vspace=4
 
Atnaujink būstą
  
 
 
Mes socialiniame tinkle  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 

Svetainės sukūrimą rėmė

Kiti projektai
Naujiena
zrs

KIŠENPINIGIAI, arba Tėvai – ne melžiamos karvės

Kiek­vie­ną mė­ne­sį iš tė­vų mes gau­na­me dau­giau ar ma­žiau pi­ni­gu­čių, mei­liai va­di­na­mų ki­šen­pi­ni­giais. O kam ir kaip juos iš­lei­džia­me? Ar ap­skri­tai mo­ka­me su jais tvar­ky­tis? To ir pa­klau­si­nė­jo­me ben­dra­am­žių. VILIJA (14 m.): – Kas mė­ne­sį man tė­vai duo­da apie 100 li­tų. Ka­dan­gi esu vien­tur­tė, tai ma­nau, kad pi­ni­gi­ne pras­me man pa­si­se­kė. Kai bu­vau ma­žes­nė, pi­ni­gai pas ma­ne ne­už­si­lai­ky­da­vo – vos tik gau­da­vau at­lie­ka­mą li­tą, tuo­jau bėg­da­vau į par­duo­tu­vę nu­si­pirk­ti ko­kio ska­nės­to. Da­bar į pi­ni­gus žiū­riu rim­čiau, iš­mo­kau tau­py­ti. Daž­niau­siai per­ku kny­gas, bran­ges­nę kos­me­ti­ką. Be­je, su­pra­tau, kad pi­ni­gai taip leng­vai ne­at­si­ran­da. Tik vie­ną kar­tą va­sa­rą man te­ko pa­dir­bė­ti, bet ir to už­te­ko, kad su­pras­čiau, kaip už­dir­ba­mi pi­ni­gai. GABIJA (14 m.): – Mė­ne­siui tė­vai man ski­ria 30 li­tų. Juos daž­niau­siai iš­lei­džiu kos­me­ti­kai ar­ba tau­pau. Daž­niau­siai tau­pau daik­tui, ku­rio la­bai no­riu. Tė­vai man ne­pri­ekaiš­tau­ja dėl „kaž­kur“ iš­leis­tų ki­šen­pi­ni­gių, nes pa­pras­čiausiai nei do­mi­si, nei ži­no, kur aš juos lei­džiu. ROMAS (16 m.): – Anks­čiau ki­šen­pi­ni­gių gau­da­vau dau­giau, bet kai tė­vai ra­do ki­še­nėj ci­ga­re­čių, o kar­tą pa­ju­to alaus kva­pą, da­bar ir tie var­ga­ni li­te­liai la­bai ri­bo­ja­mi, o kai pa­ten­ku ne­ma­lo­nėn, tai ir vi­sai nie­ko ne­gau­nu. Man, ži­no­ma, pik­ta – ki­ti tai ga­li švęst, o aš – ne. Dėl to su tė­vais daž­nai rie­juo­si. GODA (13 m.): – Ki­šen­pi­ni­gius pra­dė­jau gau­ti bū­da­ma 10-11 me­tų. Kas mė­ne­sį pi­ni­gų gau­nu iš tė­čio už sa­vo mė­ne­sio pa­žy­mius. Taip ma­ne tė­vai ki­šen­pi­ni­giais ska­ti­na mo­ky­tis. Jei mo­ky­čiau­si pra­stai, pi­ni­gų gau­čiau tik mais­tui val­gyk­lo­je. Ma­nau, ge­rai, kad tė­vai ski­ria vai­kams kaž­kiek pi­ni­gų – vi­si tu­ri iš­mok­ti de­ra­mai elg­tis su pi­ni­gais prieš pra­dė­da­mi gy­ven­ti sa­va­ran­kiš­kai. Vai­kų glo­bos na­mų ug­dy­ti­nė DIANA (17 m.): – Ki­šen­pi­ni­gių gaunu... 10 li­tų. Tai yra la­bai ma­žai. Man at­ro­do, kiek­vie­nas vai­kų na­mų auk­lė­ti­nis tu­rėtų kas mė­ne­sį gau­ti apie 30 li­tų. La­bai no­ri­si tu­rė­ti pi­ni­gų ir pačiai nusipirk­ti kos­me­ti­kos. Ži­no­ma, mes gau­na­me dan­tų pa­stos, mui­lo, bet nie­kas net ne­su­si­mąs­to, kad mer­gi­noms rei­ka­lin­gi vei­do kre­mai, ge­ros šu­kos... GIEDRĖ (16 m.): – Tė­vai pi­ni­gų man duo­da kar­tą per mė­ne­sį. Su­ma nė­ra di­de­lė, bet džiau­giuo­si, jog duo­da vi­sus iš­kart, o ne kiek­vie­ną die­ną po ke­lis li­tus – juk kai pi­ni­gai bū­na po­pie­ri­niai, juos taip gai­la leis­ti, no­ri­si tau­py­ti. Pa­si­de­di tą „po­pie­riu­ką“ kur tarp kny­gos la­pų ir ne­lie­ti. O jei ki­še­nė­je ar pi­ni­gi­nė­je barš­ka ke­li me­ta­li­niai li­tai, tie­siog ne­ga­li jų ne­iš­leis­ti – pri­si­rei­kia ano ar to, pas­kui le­dų už­si­ma­nai... Mė­ne­sio ga­le net ne­su­pran­ti, kur vi­sus pi­ni­gus pa­dė­jai. Sten­giuo­si, kad taip ne­at­si­tik­tų, ge­riau vi­sai ne­imu pi­ni­gi­nės, de­du li­tą prie li­to, o kai su­ren­ku di­des­nę su­mą, per­ku ver­tin­ges­nį daik­tą ar iš­lei­džiu pra­mo­goms. Ne­mėgs­tu leis­ti pi­ni­gų kos­me­ti­kai ar nie­ku­čiams. Sten­giuo­si pa­si­links­min­ti, o kar­tais ir pa­va­ži­nė­ti po ki­tus mies­tus pa­si­se­ka. VYTAS (18 m.): – Ki­šen­pi­ni­gių man tik­rai ne­už­ten­ka, bet aš ir ne­mo­ku jų tau­py­ti. Kai tu­riu pi­ni­gų, juos lei­džiu ne­gai­les­tin­gai ir jų pa­si­lai­ky­ti ne­ke­ti­nu. Nie­ka­da ne­už­dar­bia­vau, na, jei tė­vai vi­sai ne­duo­tų, gal tuo­met ir tek­tų dirb­ti. KOSTAS (15 m.): – Ki­šen­pi­ni­gių ne­gau­nu iš vi­so. Pats sau nie­ko ne­per­ku – vis­ką, ko man rei­kia, gau­nu iš tė­vų, te­rei­kia pa­sa­ky­ti. O jei kar­tais gau­nu pi­ni­gų šiaip, iš­kart iš­lei­džiu. JUSTĖ (18 m.): – Nie­ka­da ne­pra­šau iš tė­vų pi­ni­gų men­knie­kiams, o kar­tais ir at­si­sa­kau, kai šiaip duo­da. Ži­nau, kad jie sun­kiai dir­ba, pi­ni­gų na­muo­se nė­ra daug, o rei­kia už­au­gin­ti mus, tris vai­kus. Aš vy­riau­sia, grei­tai bū­siu stu­den­tė, jie tau­po pi­ni­gus ma­no stu­di­joms, tai ne­gi ga­lė­čiau dar kaž­kam rei­ka­lau­ti, juo­lab ma­tau, kaip kuk­liai ren­gia­si ma­no tė­vai, ypač ma­ma, ku­ri juk taip pat no­rė­tų pa­si­puoš­ti. Kar­tais ma­ne ste­bi­na drau­gų rie­te­nos su tė­vais dėl pi­ni­gų. Jiems vis ma­žai, tar­si tė­vai bū­tų ko­kios mel­žia­mos kar­vės... O ką apie ki­šen­pi­ni­gių sky­ri­mą ir iš­lei­di­mą ma­no tė­vai? Mo­ky­to­ja Eg­lė MAGAZNIEKS: – Ma­nau, tė­vai tei­sin­gai el­gia­si duo­da­mi vai­kams pi­ni­gų už ge­rą mo­ky­mą­si. Per mė­ne­sį sa­vo duk­rai duo­du apie 40 li­tų. Ma­nau, tė­vai tu­rė­tų pi­ni­gus sa­vo vai­kams duo­ti mė­ne­sio pra­džio­je, kad jie ug­dy­tų ge­bė­ji­mą tau­py­ti. Tė­vai ga­li vai­kams ati­da­ry­ti net­gi są­skai­tą ban­ke ir įneš­ti pra­di­nį įna­šą, iš­mo­ky­ti vai­kus nau­do­tis ban­ko kor­te­le. GENUTĖ (40 m.): – Sa­vo sep­ty­nio­lik­me­čiui vien­tur­tė­liui duo­da­vo­me tik­rai dau­g pi­ni­gų, kad nie­ko ne­sto­ko­tų. De­ja, la­bai jau daug pro­gų jam pra­dė­jo at­si­ras­ti: tai gim­ta­die­niai, tai su­si­ti­ki­mai. Ir ne prie li­mo­na­do gi... Kai stip­riai ap­ri­bo­jom lė­šas, juo­lab jų ir ma­žiau, nes vy­ras li­ko be dar­bo, tai na­mie ne­be­ty­la bar­niai – duok, ir baig­ta. Pa­tys ir kal­ti – pri­pra­to vai­ki­nas daug gau­ti, o tau­py­ti ne­iš­mo­ko, be to, nie­kaip ne­ga­li su­vok­ti, kaip tė­vai ga­li ne­tu­rė­ti pi­ni­gų... VYTAUTAS (36 m.): – Tu­riu du sū­nus, 12 ir 13 me­tų am­žiaus. Sa­vai­tės pra­džio­je duo­du jiems po 10-15 li­tų – te­gul mo­ko­si elg­tis su pi­ni­gais, pa­tys nu­spren­džia, tau­py­ti ar iš­leis­ti. Ma­nau, pi­ni­gai lai­ku ir vie­to­je ga­li bū­ti ge­ra pa­ska­ti­na­mo­ji pre­mi­ja, to­dėl kar­tais pa­ma­lo­ni­nu sūnus pi­ni­gi­nė­mis pre­mi­jo­mis už darbš­tu­mą ir pa­sie­ki­mus įvai­rio­se sri­ty­se. Ki­šen­pi­ni­giai – pui­kus da­ly­kas, bet, kaip ir vi­sur, ga­lio­ja te­ori­ja – kas per daug, tas ne­svei­ka. Gal mums, no­rin­tiems daug, dau­giau, dau­giau­siai pra­mo­gų, nie­ku­čių, sal­du­my­nų, ši te­ori­ja ir nė­ra la­bai ma­lo­ni, bet, ko ge­ro, ten­ka su­tik­ti – ji tei­sin­ga. Pa­ga­liau, kaip sa­kė Jus­tė, tė­vai iš tie­sų nė­ra kaip tos mel­žia­mos kar­vės – ar rei­ka­lau­jant sau ir tik sau ne­rei­kė­tų pa­gal­vo­ti ir apie juos? Kal­bi­no Vi­li­ja BUČENKAITĖ, Anas­ta­si­ja KISELIOVA, Do­ri­na ŠUKYTĖ, Ag­nė BUROKAITĖ ir Vai­das EITMINAVIČIUS. Pa­ren­gė ir pie­šė DORINA.
 
 
Nuotraukos



Eimantė Petrauskaitė 2010-05-20 18:27:12