2019 m. rugpjūčio 26 d., pirmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

Laisvės kovotojo anūkų viešnagė Zarasų krašte

Ant rajono Savivaldybės pastato pritvirtinta atminimo lenta, joje rašoma, kad šioje vietoje, stovėjusio kalėjimo kieme, 1941 m. birželio 24 d. sovietiniai enkavedistai nužudė politinius kalinius Povilą Gabrusevičių, Igną Pašilį, Joną Petniūną. Šiomis dienomis Zarasų krašte lankėsi iš tolimosios Kanados Igno Pašilio artimieji. Anūkė Rauda, anūkas Gintaras, proanūkė Sandra Lietuvoje lankėsi pirmą sykį. Jie atvyko pabuvoti čia, aplankyti tas vietas kur dirbo, gyveno senelis Ignas Pašilys. Labai nuoširdų ir turiningą svečių iš Kanados susitikimą protėvių žemėje suorganizavo Vilniaus zarasiškių bendrija „Ežerėnai". Jo aktyvistas Osvaldas Milius ir atlydėjo svečius į Zarasus.


Su jauduliu anūkė Rauda Rautins Dickinson, anūkas - Gintaras Rautins su proanūkė Sandra Rautins priėjo prie sienos, ant kurios yra atminimo lenta, bylojanti apie tragišką jų senelio, prosenelio likimą.


Rauda gimė tolimojoje Kanadoje ir tik iš močiutės pasakojimų žinojo apie senelį ir jo gimtąjį kraštą – Lietuvą. Močiutė papasakojo apie tai, kaip buvo nužudyti birželio mėnesį Zarasų kalėjime kalėjęs tarpukario Lietuvos Zarasų apskrities komendantas ir šaulių rinktinės vadas Ignas Pašilys. Iš pradžių jis buvo nušautas. O po to Igno Pašilio ir dar dviejų jo bendraminčių lavonai buvo uždėti ant malkų stirtos, apipilti benzinu ir padegti. Po tokios žiaurios egzekucijos šie apdegę lavonai čia pat buvo ir užkasti. Po kelių dienų po sudegusio kalėjimo griuvėsiais, buvo atkasti sušaudytieji.

 

Igno Pašilio lavonas buvo visiškai sudegęs, atrasta tik kaulų dalis, drabužių liekanos ir apdegęs laikrodis, iš kurio jo žmona Elena Pašilienė, irgi šio kalėjimo kalinė, atpažino savo vyrą. Žuvusiojo kaulai buvo paslėpti Kaune ir tik 1995 metais Elena parvežė Igno Pašilio palaikus į Kanadą ir ten palaidojo. 1944 metais Igno Pašilio žmona Elena, dukra Danutė ir uošvė Kotryna Rilienė pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Kanadoje. Ten Danutė susituokė su latviu Osvaldu Rautiniu. Jiems ir gimė dukra Rauda, sūnūs Leonas ir Gintaras.


Igno Pašilio anūkai visada svajojo pamatyti vietas, kur gimė ir dirbo jų senelis. Rauda iš močiutės ir motinos išmoko lietuviškai ir su artimaisiais visada kalbėjo tik lietuviškai.


Svečiai iš Kanados pabuvojo Zarasų krašto muziejuje. Čia susitiko su darbuotojais, susipažino su muziejuje saugoma medžiaga apie jų senelį ir prosenelį. Svečiai iš Kanados muziejuje susitiko ir su rajono Savivaldybės meru Nikolajumi Gusevo, kalbėjo apie šio krašto praeitį, dabartį ateitį. Igno Pašilio artimieji kartu su meru Nikolajumi Gusevo lankėsi ten, kur jis gyveno ir dirbo. Proanūkė Sandra pasiėmė apgriuvusio Šaulių namų pamato gabalėlį. Ji nuveš į Kanadą padėti ant Igno Pašilio kapo. Jos prosenelis 1938 metais užbaigė šių namų statybą.


Svečiai iš tolimosios šalies grožėjosi Zarasų krašto gamta, pabuvo ant Apžvalgos rato, lankėsi Šlyninkos vandens malūne. Jie iki ašarų buvo sujaudinti Zarasų miesto gatvėje, kuri pavadinta jų protėvio vardu. Šiai gatvei laisvės kovotojo vardas suteiktas 2016 metų vasarą.


Viešėjusius Zarasų krašte Igno Pašilio artimuosius lydėjo Vilniaus zarasiškių bendrijos „Ežerynai“ aktyvistas Osvaldas Milius, rajono Savivaldybės tarybos narys Rimantas Jurevičius.

 

Petras Ivanovas

Nuotraukose: Igno Pašilio artimųjų viešnagės Zarasuose akimirkos.
Autoriaus nuotraukos

 

 

 

 

Skaitytojų dėmesiui siūlome Vilniaus zarasiškių bendrijos „Ežerynai“ aktyvisto Osvaldo Miliaus straipsnį apie Igną Pašilį.

 

PRISIMENAME IR GERBIAME

Šių metų birželio 24 d. sukanka 78 metai nuo pulkininko leitenanto Igno Pašilio žūties. Trumpa jo biografija buvo paskelbta 2015 m. gruodžio 1 d. „Zarasų krašte“, po visuomeninių organizacijų kreipimosi dėl jo atminimo įamžinimo Zarasuose, pavadinant miesto gatvę jo vardu.


Nedaug yra parašyta atsiminimų apie I. Pašilį, o archyvuose nerasta jokių dokumentų, liudijančių apie Lietuvos karininko tragišką likimą.


Šiame pasakojime panaudoju 1942 m. komisijos, nagrinėjusios 1940–41 m. bolševizmo terorą, faktus ir pasiremiu komisijos nario Aleksandro Merkelio surinktais gyvų liudininkų pasakojimais bei to meto nuotraukomis. Istorikas Algimantas Liekis 1996 m. dokumentinėje apybraižoje „1941 m. birželis. Aukos ir jų budeliai“ publikavo šiuos faktus Zarasų apskrityje.


Antrojo pasaulinio karo pradžia – 1941 m. birželio 23 d. Vokiečių kariuomenė artėjo prie Kauno ir vijo sovietinius okupantus iš Lietuvos. Raudonoji kariuomenė, 1940 m. apsiskelbusi, kad apgins Lietuvą ir jos gyventojus, begėdiškai bėgo kartu su lietuviškaisiais kolaborantais. Pirmadienį, birželio 23 d. pavakarę, apimti panikos į Zarasus atvyko sovietinės Lietuvos veikėjai –J. Paleckis, M. Gedvila, A. Sniečkus ir Kremliaus bolševikų įgaliotinis N. Pozdniakovas.

 

Vakarienės metu svarstyta, kaip gelbėti savo kailius, o Zarasų NKVD viršininkams, jau be tostų, davė paskutinius nurodymus. Kitą rytą, birželio 24 d., pasklidus gandui, kad vokiečiai jau netoli Zarasų, tautos išdavikai, lydimi milicijos politruko Jevsiejaus Petrovo, išdūmė link Daugpilio, palikdami Lietuvą kartu su Stalino saule.


Su ta pačia stalinistine saule pro Zarasus bėgo ir jos nešėja Salomėja Nėris. Ne veltui po karo sovietinė Lietuva dar kartą ją pagerbė, pavadindama Zarasų miesto gatvę jos vardu.


Politrukas Petrovas Jevsiejus, palydėjęs sprunkančius sovietinius vadeivas, gavo nurodymus, kaip elgtis su Zarasų gyventojais. Pirmąjį barbarišką darbą budeliai atliko kalėjime. Jame kalėjusius karininką Igną Pašilį, bibliotekos tarnautoją Joną Petniūną ir savanorį Povilą Gabriusevičių išvedė į kalėjimo kiemą. Juos nušovė politrukas Petrovas Jevsiejus ir milicininkas Tauklys Juozas. Jų lavonai, uždėti ant malkų stirtos, buvo apipilti benzinu ir padegti. Keitėsi kartos, į amžinybę nukeliavo tų laikų liudininkai. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nedaug beliko Zarasuose gyventojų, dar vis prisimenančių tragiškus įvykius.


Mūsų, būrelis vienijančių draugų, besilankydami Zarasuose, Žolinės atlaiduose, pastebėjome, kad apie Igną Pašilį nėra jokio atminimo. Pradėjome domėtis įvairiomis publikacijomis ir radome 2000 m. V. Indrašiaus straipsnį „ Kur palaidotas Ignas Pašilys“, atspausdintą „Zarasų krašte“. Kelios pateiktos versijos apie karininko palaidojimo vietą per 15 metų visgi nepasitvirtino.


Nutarėme pasidomėti Igno Pašilio artimųjų likimu. Paaiškėjo, kad jo žmona Elena, dukra Danutė ir uošvė Kotryna Rilienė 1944 m., nelaukdamos raudonojo tvano, pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Kanadoje. Ten Danutė susituokė su latviu Osvaldu Rautiniu. Jiems gimė dukra – Rauda, sūnūs Leonas ir Gintaras. Šeimoje buvo kalbama tik lietuviškai. Ir tik praėjus penkiems dešimtmečiams, 1995 m. pas juos atvyko Ignas. Tada jau nebebuvo baimės būti išniekintam ir nebeliko geležinės uždangos į laisvąjį pasaulį. Grįžo, kaip tėvas ir senelis, penkis dešimtmečius laukęs susitikimo. Tuos ilgus metus ilsėjosi Kauno karo muziejaus sandėlyje, paslėptoje urnoje, apsaugotas nuo skvarbių sovietinių saugumiečių akių. Atgulė amžino poilsio Toronto kapinėse, šalia žmonos Elenos ir jos motinos Kotrynos.


Dukra Danutė žvelgia iš nuotraukos guvia šypsena – jai jau 96 metai. Moteris mena savo tėvelio tragišką žūtį, buvo tardoma Zarasų budelių. Supažindinta su Igno Pašilio atminimo įamžinimu, apsiverkė džiaugsmo ašaromis. Džiaugiasi anūku Andriumi, kuris yra garsus Kanadoje krepšininkas ir svajoja žaisti Lietuvos rinktinėje, o sūnus Leonas treniruoja Kanados krepšinio rinktinę. Štai kokie išaugo Zarasų krašto palikuoniai. Jų didžiausia svajonė aplankyti protėvių žemę.

 

Osvaldas Milius

 


Svetlana Veikšrienė 2019-05-23 15:55:19
MERAS
Elektroninės paslaugos
Verta dėmesio
 
 
 
  
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
Teise
 
 
 
 
 
 
Apklausa
  • Kokias knygas skaitymui mieliau renkatės: elektronines ar spausdintas?