DORINA: „Mokytojų dienÄ… aš dirbau „SantarvÄ—s“ pradinÄ—je mokykloje – mokiau pirmokÄ—lius. Iš pradžių maniau, jog bus be galo sudÄ—tinga, kadangi jie tokie maži, kai kurie dar nÄ— visų raidžių nepažįsta! Baiminausi – kÄ… man reikÄ—s su jais veikti, tad į mokyklÄ… keliavau beprotiškai jaudindamasi. O Äia žiÅ«riu – klasÄ—je sÄ—di tik 5 mokiniai, nes mokytoja leido vaikams iš kaimo nevažiuoti, juk pamokos vyks neilgai... KÄ… gi, užsiimti vis tiek kažkuo reikia. PažaidÄ—me žaidimų, vÄ—liau surengÄ—me varžytuves, piešÄ—me, lipdÄ—me iš plastilino... Labiausiai nustebino patys vaikai – jie visi tokie skirtingi, tikros mažos individualybÄ—s – nieko nekopijuoja, neapsimetinÄ—ja! Mintyse juos vadinau „nesugadintomis asmenybÄ—mis“. Suaugusieji, kaip rašÄ— Antuanas de Sent Egziuperi „Mažajame prince“, dažnai užsideda protingų, piktų, atsakingų žmonių kaukes, o tiems pirmokÄ—liams nereikia jokių kaukių, jie tiesiog bÅ«na savimi. Labai norÄ—tųsi, kad ateityje aplinka nepadarytų jiems neigiamos įtakos ir jie neišmoktų veidmainiauti, nesuvienodÄ—tų, nevirstų pilka žmonių mase“.
Taip pat „SantarvÄ—s“ pradinÄ—je mokykloje dirbusi EGLÄ– sakÄ—: „Kai buvau maža mokinukÄ—, apie Mokytojų dienÄ… pedagogus pavaduojanÄius mokinius pagalvodavau: „Štai, jie šiandien bus mÅ«sų mokytojai, kokie jie dideli ir gražūs...“ O dabar jau ir aš didelÄ—, pati mažiukus mokau... Vos įėjus į mokyklÄ… pajutome džiugiÄ… atmosferÄ…, vaikai mandagiai sveikinosi, tad pasijutom kaip tikros mokytojos – keistas jausmas... Nors daugiau pati išmokau iš savo ketvirtokų, o ne jie iš manÄ™s. Susipažįstant vaikai vaidino savo svajonių profesijÄ… – sužinojau, kuo jie nori tapti užaugÄ™. Jau net ketvirtokai žino, kuo nori bÅ«ti ir kÄ… dirbti, tad susigÄ—dau, kad aš pati to nežinau iki šiol...“
Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos istorijos mokytojÄ… pavadavusi GEDMINTÄ– sakÄ—, kad ši diena dar ilgai išliks jos atmintyje: „Visus dvylika metų mes kankinome mokytojus, o šiÄ… dienÄ… galÄ—jome atsidurti jų kailyje ir paragauti to „malonumo“. Iš tiesų tÄ…dien nebuvo labai sunku, nes ir aš, „mokytoja“, ir mano „mokiniai“ tai priÄ—mÄ—me kaip pramogÄ…. Visgi kiekvienoje klasÄ—je atsirado triukšmadarių ar labai mÄ—gstanÄių pakalbÄ—ti, kurie apskritai gadino nuotaikÄ…. Supratau, kaip mokytojams bÅ«na sunku su tokiais susitvarkyti, kai net neįmanoma su jais susikalbÄ—ti. Be to, supratau, kad mokytojai daugiau dÄ—mesio skiria tiems, kurie nuolat pasisako, nei tiems, kurie dažniausiai tyli“.
O šiuos įspÅ«džius baigiame MARTYNO, atlikusio mokyklos direktoriaus pareigas, žodžiais: „TurbÅ«t kiekvienam mokiniui, kaip, žinoma, ir man, yra smagu ir miela matyti besišypsantį, linksmos nuotaikos mokytojÄ…. Prisimindamas šiÄ… Mokytojo dienÄ…, prisiminsiu ir kone kiekvienos mokytojos tÄ… dienÄ… žydÄ—jusiÄ… šypsenÄ…“.
Savo įspÅ«džius iš „mokytojavimo praktikos“ pasakojo Dorina ŠUKYTÄ–, EglÄ— SADAUSKAITÄ– ir GedmintÄ— DIMITREVIÄŒIŪTÄ–, parengÄ— vaidas EITMINAVIÄŒIUS ir EimantÄ— PETRAUSKAITÄ–.