ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

 Kadangi dešiniarankių kairioji ranka yra ne tokia vikri, ir šiandien apie negrabų žmogų sakoma: „Jis turi dvi kairiąsias rankas...“ Jaunimas apie pigų ir nekokybišką daiktą, neįdomų renginį mėgsta sakyti „lievas“ („levyj“ – kairys)... 

Yra daug teorijų ir mitų, kas lemia kairiarankystę, tačiau, daugumos mokslininkų nuomone, tai priklauso nuo to, kuris smegenų pusrutulis vyrauja: jei kairysis, žmogus dešiniarankis, jei dešinysis – kairiarankis. 

Kadangi daugybė garsių istorijos asmenybių buvo kairiarankiai (Aleksandras Makedonietis, Albertas Einšteinas, Napoleonas Bonapartas, Julijus Cezaris, Leonardas Da Vinčis, Liudvikas Van Bethovenas, Hansas Kristianas Andersenas, Markas Tvenas, Aleksandras Puškinas ir kiti) jau XX amžiuje imta manyti, kad kairiarankiškumas – genialumo požymis.

Deja, kol prieita prie tokios išvados, anų dienų kairiarankiai patyrė nemažai pažeminimų, patyčių, streso, nes mokyklose buvo draudžiama rašyti kairiąja ranka ir tokie vaikai prievarta buvo permokomi rašyti, valgyti, žaisti dešiniąja. Laimei, dabar yra kitaip...

Pakalbinome keletą įvairių kartų kairiarankių – kaip jų kairiarankystė įtakojo ar įtakoja jų gyvenimą...

MILDA (72 m.): – Su pavydu žiūriu į savo anūkėlę – ji kairiarankė, bet niekam neatrodo, kad tai kažkas nenormalaus. Ji gali valgyti, rašyti, piešti kaire ranka ir niekas jos už tai nebara. Kitaip buvo vaikystėje man. Tėvai, piktiems kaimynams pašiepus, kad aš esanti nenormali, mane, jau šešiametę, nusprendė iki mokyklos „perauklėti“ į dešiniarankę: draudė bet ką daryti kaire ranka, jei užsimiršdavau ar nepaklausydavau, gaudavau į kailį. Buvo labai sunku – valgydama apsilaistydavau sriuba, nebemokėjau piešti, žaisti. Ir kaip tik dėl to jaučiausi visiška nevykėle. Pradėjus lankyti mokyklą buvo dar blogiau – mokytoja irgi liepdavo viską daryti dešine ranka, o man nesisekdavo, vaikai šaipydavosi, nepriimdavo žaisti... Buvo tikra kankynė. Verkdavau naktimis, nenorėjau eiti mokyklon... Kažkaip išgyvenau, laikui bėgant išmokau rašyti ir visa kita daryti dešine ranka, bet savo vaikystę visada prisiminsiu kaip baisiausią košmarą. 

EVELINA (15 m.): – Mano laimei, niekas manęs neverčia mokytis rašyti dešine ranka, o mokytojai mano raštą giria, net nepastebėdami, jog esu kairiarankė, draugai į tai taip pat nekreipia dėmesio. Buityje diskomforto nejaučiu, kartais labiau naudojuosi kaire, kartais – dešine rankomis. Niekada nesijaučiau nei diskriminuojama, nei kažkuo išskirtinė.

VYTAUTAS (65 m.): – Vaikystėje mama su teta norėjo mane „perauklėti“, kad būčiau dešiniarankis. Paimdavau šaukštą kaire ranka, o jos sakydavo, kad negražu – visi valgo dešine, o aš kaire. Bet aš vis tiek valgydavau kaire ir tik tada, kai baigęs 4 skyrius ėmiau mokytis toliau, pradėjau mokytis viską daryti dešine. Iš pradžių buvo sunku priprasti, bet išmokau. Vėliau taip ir gyvenau: dažniausiai  viską darydavau dešine ranka, bet kai užsimiršęs nutverdavau šaukštą ar kokį darbelį imdavau dirbti kaire ranka, tai ir naudodavausi kaire. Tik rašau visą gyvenimą dešine.

MINDAUGAS (21 m.): – Iš vaikystės prisiminimų labiausiai įsiminė tai, kaip tėvas rišdavo mano kairę rankytę bintu ir sakydavo, jog šią rankytę skauda ir ja valgyti negalima. Nepavykus manęs „perlaužti“, tėvams teko su tuo susitaikyti. Pradėjus lankyti mokyklą mano pirmajai mokytojai buvo šokas – pasirodo, buvau pirmas jos mokinys kairiarankis. Bet didesnių problemų nebuvo. Dabar universitete esame trys grupiokai kairiarankiai, tai smagiai atrodo, kai visi trys sėdime šalia. Paprastai viską darau kaire ranka, tik nagų nusikirpti kairiąja niekaip nesiseka. Beje, trejus metus draugavau su kairiaranke mergina, buvome labai panašūs, net mūsų mąstymas buvo panašus. Man atrodo, kažkaip net jauti, kada bendrauji su kairiarankiu, kada – su dešiniarankiu. 

SIMONA (16 m.): – Aš labai didžiuojuosi būdama kairiarankė, ir jei būčiau politikė, įsteigčiau kairiarankių partiją ir mes užvaldytume pasaulį. Tačiau kartais jaučiuosi kai kur diskriminuojama ir nesuprantu, kodėl. Esu girdėjusi, jog kažkuris tikėjimas neleidžia kairiąja ranka valgyti ar rašyti, nes ji „nešvarioji“, naudojama tualete. Aš, pavyzdžiui, naudojuosi dešine... Šiaip manau, jog kairiarankiai visada išsiskyrė, bet tik todėl, kad jie kitokie.

LIVIJA (16 m.): – Mums, šių dienų kairiarankiams, pasisekė – mokykloje mūsų niekas nediskriminuoja, kitąsyk net nepastebi, kad esi kairiarankis (apskritai tai pastebi daugiau vyresni žmonės). Tiesa, pasaulis pritaikytas dešiniarankiams, tad kairiarankiams nebent yra šiokių tokių problemų buityje, tačiau ne tiek daug, kaip daug kam gali pasirodyti. Lietuvoje dar nėra daug reikmenų (na, žirklės, liniuotės, kompiuterinės priemonės ir kt.), pritaikytų kairiarankiams, bet jie, ko gero, ir nėra labai būtini, juk žmogus prie visko sugeba prisitaikyti. Labiau reikėtų stebėtis žmonėmis, kurie neturi rankų arba kojų, tačiau sugeba susitvarkyti, o ne tuo, jog žmogus rašo ar valgo kaire ranka, kuri yra visiškai sveika ir nesiskiria nuo dešiniosios.

Kairiarankius kalbino Vilija BUČENKAITĖ ir Eglė SADAUSKAITĖ, straipsnį parengė Vilija.