2014 m. birželio 28 d. Dusetų seniūnijos ir parapijos Kraštiečių suėjimo šventėje Tadas Grinevičius buvo nominuotas „Už balsą ir sportinius pasiekimus, garsinančius Dusetas.“ Ta proga ir pakalbinau Tadą.

 

Tadas: Turbūt niekam ne paslaptis, kad Dusetos garsėja  savo giliomis bei gražiomis tradicijomis, aukštu kultūriniu bei meniniu lygiu. O kokie nuostabūs Sartai, Šventosios upės vingiai, miškų ir pievų platybės! Sunku atsispirti tokiai viliojančiai pagundai. Nuo mažumės mane traukė gamta, muzika, ramybė. Matyt neatsitiktinai, prieš ketverius metus, vėjas mano pilotuojamą parasparnį atpūtė į Dusetas. Galbūt turėjo įtakos ir tai, jog čia ir mano artimiausio draugo tėviškė.  Taip ir įleidau šaknis čia, miesto šurmulį iškeitęs į ramybę ir gamtos artumą. Džiaugiuosi, kad būdamas čia, savo giesmėmis galiu užpildyti Dusetų bažnyčios erdves, kad turiu puikias sąlygas tobulėti parasparnių sporte, kad galiu miestelio žmonėms padėti netekties valandoje.

 

 

Tadas: Dar būdamas mažas vaikas sapnuodavau, kaip užlipęs ant namo stogo sumosikuodavau rankomis tarsi paukštis sparnais ir taip pakildavau skrydžiui. Tvirtai tikėjau, kad mano svajonė skristi išsipildys ir matyt pats Dievas mane nuvedė ten kur skraido parasparniai, beveik  taip pat kaip regėdavau save sapnuose. Šis sportas yra ne tik ekstremalus, bet ir labai romantiškas. Skirtingai nei motorizuotuose orlaiviuose, laisvame parasparnio skrydyje yra pasitelkiamos gamtos jėgos – saulė, vėjas, kylančios šilto oro srovės. Neveikiamas vibracijų ir pašalinio triukšmo aš susilieju su gamta, galiu suktis kartu su paukščiais ir stebėti nuostabų žemės, miškų, vandenų grožį iš viršaus.

 

 - Kokie tavo didžiausi pasiekimai šioje sporto šakoje?

Tadas: Esu Lietuvos bemotorių parasparnių sporto XC komandos narys. Atstovauju Lietuvą Pasaulio ir Europos čempionatuose, dalyvauju tarptautinėse varžybose, esu daugelio varžybų prizininkas bei nugalėtojas. Turėjau garbės pabūti ir Lietuvos parasparnių sporto čempionu. Pernai iškovojau pirmą vietą neakivaizdinėse Lietvos taurės varžybose kurios truko nuo pat ankstyvo pavasario ir tęsėsi iki pat spalio mėnesio. Esu vieno neoficialaus ir dviejų oficialių parasparnių sporto rekordų savininkas. Ilgiausias mano nuskristas atstumas bemotoriu parasparniu yra skydis iš Birštono (pietinės Lietuvos dalies) į Latvijos centrinėje dalyje esantį Aglonos miestelį. Per šį skrydį įveikiau 256 kilometrų atstumą. Šiemet iš Italijojos Alpėse vykusių varžybų parvežtas dar vienas svarus laimėjimas. Pirmą kartą Lietuvos bemotorių parasparnių sporto istorijoje, Lietuvos pilotų komanda iš 28 dalyvavusių komandų iškovojo pirmąją vietą komandinėje įskaitoje.

 

 

Tadas: Kaip ir kiekviename sporte, taip ir parasparnių sporte gali įvykti nelaimė, jei tik būsi neatsakingas. Prieš skrydį ypatingai reikia išanalizuoti dienos orų prognozę, atidžiai apžiūrėti ar įranga, su kuria bus skrendama yra tvarkinga, nes atsiplėšus nuo žemės tai daryti gali būti per vėlu. Kiekvienas parasparnio pilotas privalo turėti atsarginį parašiutą. Tai tarsi angelas sargas, kuris lemtingu momentu gali apsaugoti nuo nelaimės. Per 10 skraidymo metų (t.y. maždaug apie 1500 valandų ore) man yra tekę du kartus mesti atsarginį parašiutą, Pirmą kartą Kaukazo kalnuose, antrą – Lietuvoje, netoli Labanoro girios. Dėkui Dievui traumų nepatyriau ir viskas baigėsi sėkmingai.

 

 

Tadas: Turbūt labiausiai turėčiau būti dėkingas savo tėveliams, kurie nuo pat mažens mane leido į muzikos mokyklą. Čia mokiausi solfedžio, chorinio bei solinio dainavimo, fortepijono specialybės. Vėliau, baigęs muzikos mokyklą, savo muzikinius gabumus tobulinau Kauno J. Gruodžio muzikos konservatorijoje. Didelį muzikinį indėlį gavau, o taip pat dovanojau ir kitiems, kada dainavau „Saluto“ chore. Su šiuo choru, kuriam lig šiol vadovauja Ramutė Štreimikytė tarsi pakilau į naujas muzikinės harmonijos aukštumas, patyriau dvasinį pakylėjimą. Surengėme daug muzikinių projektų, koncertų, dalyvavome dainų šventėse,  konkursuose, išvykose į užsienį. Taip jau susiklostė, kad atvykus gyventi į Dusetas su choru teko atsisveikinti ir savo sukauptą muzikinę patirtį dovanoti dusetiškiams.

 

 

Tadas: Už tai vėl gi turėčiau būti dėkingas – savo a.a. tėveliui Henrikui Grinevičiui. Jis buvo garsus Lietuvos kraštotyrininkas, domėjosi Lietuvos istorija, rašė straipsnius, rinkdavo fotografijas ir pats fotografuodavo miestų ir miestelių įžymias vietas, rengdavo įvairias pažintines ekskursijas po Lietuvą, . Už nuopelnus jam buvo suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas.

 

Pradėtą darbą norisi tęsti ir sekti tėvo pramintomis pėdomis. Todėl ateityje tikiuosi surengti fotografijų parodą iš paukščio skrydžio. Tai nuostabiausi vaizdai užfiksuoti kitu kampu - skrendant parasparnių. Taip pat jaučiu pareigą iš savo tėvelio rinkinio surengti nedidelę fotografijų parodą, kurioje dusetiškiai galėtų pažvelgti į senąjį miestelio veidą.

 

Tadas: Dėkoju Dievui ir likimui, kad gyvenant Dusetose turiu garbės pažinti ir bendradarbiauti su mūsų gerbiamu klebonu kan. Stanislovu Krumpliausku. Tai ne tik visada energingas, dvasingas, bet ir labai veiklus ganytojas, uoliai tarnaujantis Dievui ir savo dvasingumu užpildantis visų parapijiečių širdis. Turint tokį nuostabų žmogų visai šalia, visada norisi būti naudingu. Klebono iniciatyva išpuoselėta bažnyčia  ir jos aplinka bei kiti atlikti dabai atspindi parapijos pakylėjimą, ir taip mane dar labiau skatina atrasti laiko bažnyčios ir Dusetų krašto žmonių labui. Meilė Dievui, pagarba ir pagalba artimui, sugebėjimas susilieti su gamta ir mokėti ją išsaugoti ateities kartoms – tai mano žemiška misija.