Pirmasis buÄinys
Tomas (17 m.): – Pirmoji mano mergina, kuriÄ… pabuÄiavau, buvo mano klasiokÄ—. Man ji seniai patiko, gal net nuo pradinių klasių, mes visada buvome geri draugai. VienÄ… kartÄ… susitikÄ™ pajuokavome, jog esame beveik kaip porelÄ—, bet nesame nÄ— karto pasibuÄiavÄ™, tad juokais ir pasibuÄiavome. Nieko ypatingo nepajutau, bet pirmojo buÄinio istorijÄ… prisimenu iki šiol.
Gabija (16 m.) pirmÄ… kartÄ… pasibuÄiavo bÅ«dama dvylikos. „Jis buvo pora metų vyresnis už mane ir man labai patiko, bet... Labai jaudindavausi jau prieš susitikdama, o kai kartÄ… jis palydÄ—jÄ™s mane namo apkabino ir pabuÄiavo, net virpÄ—jau visa iš baimÄ—s ir jaudulio“, – pasakojo Gabija.
AštuoniolikmetÄ— Vilija sakÄ— pirmojo buÄinio taip pat bijojusi, nes galvojusi, kad... nemokÄ—sianti ir taip nuvilsianti savo vaikinÄ…, todÄ—l ilgai išsisukinÄ—jusi, girdi, nenoriu, ir panašiai. „Kokia durnelÄ— buvau... – šypsosi Vilija. – KartÄ… per šokius jis mane stipriai apkabino ir pabuÄiavo. Tiesiog „išsilydžiau“, toks geras jausmas apÄ—mÄ—. Be galo jį mylÄ—jau, tad ir buÄinys labai patiko“.
DovilÄ—s Š. (17 m.) pirmasis buÄinys brendo ilgai, bet buvo gana netikÄ—tas. „KartÄ…, praÄ—jus dviems savaitÄ—ms draugystÄ—s, beveik visÄ… karštÄ… vasaros dienÄ… praleidome saloje. Kaip ir kiekviena pora negali be juoko, kutenimo, dÅ«kimo, taip elgÄ—mÄ—s ir mes. PradÄ—jom šÄ—lti, gaudyti vienas kitÄ…. Jis mane pagavo, sulaikÄ—, priglaudÄ— prie savÄ™s, nenorÄ—jo paleisti ir pasakÄ—: „PabuÄiuosi, paleisiu“. Aš net nedvejodama tai padariau. Tai ir buvo mano pirmasis buÄinys. Liko širdžiai mielas prisiminimas“, – pasakojo mergina.
Evelina (17 m.): – Mano pirmasis buÄinys įvyko dar vaikų darželyje. Man patiko vienas berniukas ir norÄ—jau atkreipti jo dÄ—mesį. Tada su draugÄ—mis nutarÄ—me užrišti jam akis, ir aš slapta jam pakštelÄ—jau. Jis taip ir nesužinojo, kuri iš mergaiÄių jį tada pabuÄiavo...
AgnÄ— (15 m.): – Su vaikinu vaikšÄiojome tamsiomis gatvÄ—mis. Buvo šaltas ir žvaigždÄ—tas vakaras. Aš vis zirziau, kad man šalta (norÄ—jau, kad jis apvilktų mane savo megztiniu, jis ir apvilko). KalbÄ—jomÄ—s, juokiamÄ—s, valgÄ—m sausainius, šokom – buvom tokie laimingi... Bet pradÄ—jo lyti, nubÄ—gom po medžiu slÄ—ptis. Ir štai ilgai laukta kulminacija: stovÄ—jom sušalÄ™, šlapi, negražūs. Jis žiÅ«rÄ—jo man į akis ir vis tylÄ—jo, tik kai aš susijuokiau, pasakÄ—, kad mane myli ir pagaliau pabuÄiavo...
SeptyniolikmetÄ— DovilÄ— sako, kad pirmasis buÄinys jai nebuvo tik šiaip pirmasis buÄinys – tai nuostabiausias prisiminimas, kuris ir dabar glosto širdį: „Šis prisiminimas visada man sukelia šviesiÄ… šypsenÄ…, malonų jausmÄ…... TÄ… vÄ—lų vakarÄ… gulÄ—jau ant suoliuko parke, pasidÄ—jusi galvÄ… savo vaikinui ant kelių. ŽiÅ«rÄ—jome vienas kitam į akis... Jo akys buvo tobulo gražumo... Ir tas veido siluetas vakaro prieblandoj… Buvau nežmoniškai įsimylÄ—jusi, abu įsimylÄ—jÄ™... Taigi žiÅ«rÄ—jome vienas į kitÄ…, kol supratome, jog mÅ«sų lÅ«pos nori pajusti tÄ… artumÄ… – buÄinį. Tai ir įvyko...“
Ką prie tokių istorijų bepridursi... Nebent palinkėjimą: MYLĖKITE IR BŪKITE MYLIMI!!!
Bendraamžius kalbino Arianda GRIŠÄŒENKO, Milda KOLESNIKOVAITÄ–, Dominyka PARADNIKAITÄ–, parengÄ— MILDA.
EglÄ—s VITKŪNAITÄ–S, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos VIII klasÄ—s mokinÄ—s, piešinÄ—lis.
Nuotraukos