2019 m. spalio 23 d., trečiadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

Pirmasis bučinys

 Tomas (17 m.): – Pirmoji mano mergina, kurią pabučiavau, buvo mano klasiokė. Man ji seniai patiko, gal net nuo pradinių klasių, mes visada buvome geri draugai. Vieną kartą susitikę pajuokavome, jog esame beveik kaip porelė, bet nesame nė karto pasibučiavę, tad juokais ir pasibučiavome. Nieko ypatingo nepajutau, bet pirmojo bučinio istoriją prisimenu iki šiol.
Gabija (16 m.) pirmą kartą pasibučiavo būdama dvylikos. „Jis buvo pora metų vyresnis už mane ir man labai patiko, bet... Labai jaudindavausi jau prieš susitikdama, o kai kartą jis palydėjęs mane namo apkabino ir pabučiavo, net virpėjau visa iš baimės ir jaudulio“, – pasakojo Gabija.
Aštuoniolikmetė Vilija sakė pirmojo bučinio taip pat bijojusi, nes galvojusi, kad... nemokėsianti ir taip nuvilsianti savo vaikiną, todėl ilgai išsisukinėjusi, girdi, nenoriu, ir panašiai. „Kokia durnelė buvau... – šypsosi Vilija. – Kartą per šokius jis mane stipriai apkabino ir pabučiavo. Tiesiog „išsilydžiau“, toks geras jausmas apėmė. Be galo jį mylėjau, tad ir bučinys labai patiko“. 
Dovilės Š. (17 m.) pirmasis bučinys brendo ilgai, bet buvo gana netikėtas. „Kartą, praėjus dviems savaitėms draugystės, beveik visą karštą vasaros dieną praleidome saloje. Kaip ir kiekviena pora negali be juoko, kutenimo, dūkimo, taip elgėmės ir mes. Pradėjom šėlti, gaudyti vienas kitą. Jis mane pagavo, sulaikė, priglaudė prie savęs, nenorėjo paleisti ir pasakė: „Pabučiuosi, paleisiu“. Aš net nedvejodama tai padariau. Tai ir buvo mano pirmasis bučinys. Liko širdžiai mielas prisiminimas“, – pasakojo mergina.
Evelina (17 m.): – Mano pirmasis bučinys įvyko dar vaikų darželyje. Man patiko vienas berniukas ir norėjau atkreipti jo dėmesį. Tada su draugėmis nutarėme užrišti jam akis, ir aš slapta jam pakštelėjau. Jis taip ir nesužinojo, kuri iš mergaičių jį tada pabučiavo...
Agnė (15 m.): – Su vaikinu vaikščiojome tamsiomis gatvėmis. Buvo šaltas ir žvaigždėtas vakaras. Aš vis zirziau, kad man šalta (norėjau, kad jis apvilktų mane savo megztiniu, jis ir apvilko). Kalbėjomės, juokiamės, valgėm sausainius, šokom – buvom tokie laimingi... Bet pradėjo lyti, nubėgom po medžiu slėptis. Ir štai ilgai laukta kulminacija: stovėjom sušalę, šlapi, negražūs. Jis žiūrėjo man į akis ir vis tylėjo, tik kai aš susijuokiau, pasakė, kad mane myli ir pagaliau pabučiavo...
Septyniolikmetė Dovilė sako, kad pirmasis bučinys jai nebuvo tik šiaip pirmasis bučinys – tai nuostabiausias prisiminimas, kuris ir dabar glosto širdį: „Šis prisiminimas visada man sukelia šviesią šypseną, malonų jausmą... Tą vėlų vakarą gulėjau ant suoliuko parke, pasidėjusi galvą savo vaikinui ant kelių. Žiūrėjome vienas kitam į akis... Jo akys buvo tobulo gražumo... Ir tas veido siluetas vakaro prieblandoj… Buvau nežmoniškai įsimylėjusi, abu įsimylėję... Taigi žiūrėjome vienas į kitą, kol supratome, jog mūsų lūpos nori pajusti tą artumą – bučinį. Tai ir įvyko...“
Ką prie tokių istorijų bepridursi... Nebent palinkėjimą: MYLĖKITE IR  BŪKITE  MYLIMI!!! 
Bendraamžius kalbino Arianda GRIŠČENKO, Milda KOLESNIKOVAITĖ, Dominyka PARADNIKAITĖ, parengė MILDA.
Eglės VITKŪNAITĖS, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos VIII klasės mokinės, piešinėlis.
Nuotraukos



Arianda Griščenko 2013-02-03 12:45:03