2021 m. balandžio 18 d., sekmadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

Rajono vadovai pagerbė šimtametę

Labai nedideliame Degučių seniÅ«nijos Eikotiškio kaimelyje, miškais apsisiautusioje, išpuoselėtoje ir labai jaukioje senutėje sodyboje gyvena Elena Tvardauskienė. Sodyba ant Šventosios upės kranto. Šis gamtos kampelis tikra atgaiva akiai ir sielai.

 

Šio kampelio grožis labiausiai išryškėja ir pradeda džiuginti šių namų šeimininkę, kai pavasario saulė sušildo žemę ir miškus, pievas nutapo šviežia žaluma ir pražysta įvairiaspalviais žiedais gėlynai. Neišblukina, o praturtina naujomis spalvomis ir nauju grožiu vasara, pradžiugina savo auksinėmis spalvomis ruduo. Elena pasakoja, kad čia karštomis vasaros dienomis, tiek ir orams atvėsus ji su malonumu atsipalaiduoja, pasigroži nuostabiomis gamtos spalvomis, kurių joks dailininkas nenutapytų. Iš gamtos senolė visada pasisemia naujų jėgų, energijos, stiprybės ir meilės gyvenimui. Elena juokauja: čia pasenti neįmanoma.

 

Prieš šimtą metų gimė Elena. Gimtajame Okutiškio kaime prabėgo daug metų, mėnesių, dienų. Dar ir šiandien atmintyje atgyjantys vaikystės, jaunystės prisiminimai. Jie ne visad džiugÅ«s. Daug vargų, rÅ«pesčių, neramumų pergyveno...

 

Elena gimė darnioje, darbšÄioje šeimoje. Nors tėvai buvo be galo darbštÅ«s, tačiau tai mažai gelbėjo, o šeima galą su galu vos vos sudurdavo. Mikailių šeimoje vienas po kito gimė dešimt vaikų. Visoms burnoms ne visada sočiai duonos pavalgyti užteko. Daug vaikystės, o vėliau ir jaunystės pavasarių, vasarų ir rudenių teko praleisti laukuose. Nederlinga žemė mažai atseikėdavo darbštiems ir labai žemę mylintiems žmonėms. Teko daug prakaito išlieti turtingųjų laukuose. Dažnai dirbdavo tik už duonos kąsnį. Eidavome į talkas – reikėdavo uždirbti žmonių šienapjÅ«tei, kÅ«lei. Oi, oi, kiek darbų! „Tai, kai pamatau, - sako šimtametė, dabar merginas nerÅ«pestingai besivaikštančias , pagalvoju, kad bent vieną dieną būčiau turėjusi tokią lengvą“. Per darbymečius ir rankos, ir kojos bÅ«davo kruvinos nuo ražų – ištisus hektarus reikėdavo į pėdus surišti, suvežti.

 

Tačiau ne viskas buvo bloga. Atmintyje atgyja ir šviesÅ«s prisiminimai. Pasak Elenos, buvome jauni, šokom, dainavom. Baltriškio kaimo laukai skambėdavo nuo dainų. Vienur baigė šienapjÅ«tę, jaunuoliai jau su armonika ateina. Nukasė bulves, vėl vakaruška kaime.. Talkos pabaigtuvės ir vėl kaime šokiai.. Gavėnios laiku šokti negalėdavo, tai sueidavo jaunimas kokioje troboje, pasišnekėdavo. Mįsles mindavo, pasakas sekdavo.

 

Visada su pakilimu, noriai Elena ateidavo į Baltriškės bažnyčią. Visa šeima žinojo ir labai didžiavosi šiuo faktu. Bažnyčią statė Elenos senelis Indrejus Grigas. Pasimelsdavo bažnyčioj. Išeis merginos ir vaikinai po mišių, o kaime jau muzikantai griežia. Nepamirštamos buvo ir gegužinės, įsimintini svajingi valsai ir trankios polkos, kiti tautiniai šokiai.

 

Tačiau įvairÅ«s istorijos etapai ne tik džiugiuose prisiminimuose išliko. Buvo sudėtingi karo metai, pokario baisumai. Šimtametė močiutė trumpai mintimis perbėga savo vargų ir rÅ«pesčių kupiną gyvenimą.

 

Šimtametės šiurpÅ«s prisiminimai apie karo siaubą negali palikti ir po daugelio metų. Pirmosiomis karo dienomis Baltriškės, Mumeliškio, kitų aplinkinių kaimų gyventojų akys ir ausys krypo į Vencavus. Kaimuose žinojo, kad žydai iš įvairių miestų ir miestelių, kitų vietovių suvaryti ten. O iš Vencavų ateidavo siaubingos žinios. Masiškai šaudomi žmonės. Karo metais apie tai visi kalbėjo pašnibždomis, nors žinojo, kas žydų baldus į namus parsivežė, kas nužudytųjų rÅ«bais puošiasi ir auksinius papuošalus nešioja. Neramiu laiku reikėjo saugoti save, savo šeimą ir artimuosius. Tyla buvo geriausia sąjungininkė. Dažnai tas, kuris daug šnekėdavo, irgi sulaukdavo pasmerktųjų likimo.

 

Bėgo metai. Iš atminties žmonės stengėsi ištrinti siaubingus įvykius, jų aukas ir net žudikus. Tačiau mergina susidÅ«rė su šio baisaus nusikaltimo akistata. Ji buvo labai skausminga. Nuriedėjus karo bangai į Vakarus, Vencavuose buvo atkasinėjamos masinės žydų žudynių vietos. Merginą su kitais kaimo jaunuoliais atvarė į žudynių vietą. Čia reikėjo atkasinėti nužudytus žmones. Tada Elena pamatė suguldytus duobėje žmones. Ji neįstengė žiÅ«rėti į lavonų krÅ«vas, kulkų suvarpytus kÅ«nus. Merginą ištiko šokas ir su tokiais į šiuos darbus atvariusiais vyriais susibarė. Elena pasakė, kad ji šio darbo nedirbs. „Mano giminės nieko nešaudė ir turtų nesidalijo ir man čia veikti nėra ką“, - rėžė tada mergina. Ją nuo prievolių atleido. Košmaro krečiama Elena sugrįžo į namus. Daug laiko negalėjo valgyti, miegoti, džiaugtis gamta. Šie vaizdai, siaubinga atmintis kelia siaubą jai ir vos ne po septyniasdešimt penkerių metų.

 

Siaubingi buvo ir pokario metai. Persiritusi į Vakarus fronto linija nieko nepakeitė. Ateiviai iš Rytų ėmė gaudyti kaimo jaunuolius į kariuomenę. Dalis vaikinų tapo raudonarmiečiais, kiti nenorėjo mirti už svetimas idėjas. Ėmėsi ginklo ir išÄ—jo į mišką. Aplinkiniuose miškuose kÅ«rėsi Lietuvos partizanų bÅ«riai. Partizanai užsukdavo ir į Mumeliškio kaimą, neaplenkdavo jie ir ateidavo ir į Mikailių namus. Dažnai ir Elena, nešina krepšiais, eidavo į mišką. Nešdavo maistą partizanams. Pateikdavo įvairią informaciją, informuodavo žmones apie sužinotas planuojamų tremčių operacijas. Tada baimės buvo irgi daug. Tuštėjo kaimai. Vieni buvo miškuose, kiti - ištremti. Niekas nežinodavo, kurią naktį pasibels ir lieps ruoštis į kelionę. Laimei, Elenai tremties pavyko išvengti. Kaimuose prasidėjo kolÅ«kių kÅ«rimas. Tačiau jis buvo svetimas šio krašto valstiečiams.

 

Pavojai, mirtys, žudymai, tremtys, baimės, tačiau jaunystė yra jaunystė. Atšoko Elena vestuves. Ištekėjo už kaimyno Petro Juozėno. Vienas po kito gimė trys sÅ«nÅ«s. Gyveno Baltriškėse, augino vaikus. Stengėsi su vyru išauginti atžalas, kad jie sotÅ«s, aprengti bÅ«tų. Sunkiai moteris dirbo laukininkystės darbininke. Prisimena, kad kolÅ«kyje už sunkius darbadienius gaudavo apverktinai mažą atlygį. Ant pečių per metus grÅ«dų pusmaišÄ¯ parsinešdavo. Darbas nuo aušros iki sutemų, namų Å«kio rÅ«pesčiai atimdavo daug laiko. Mirė vyras. Tada gyvenimas užstatė ir išmokė daug įvairių Å«kiškų darbų. Elena ir malkas pjovė, jas kapojo, šienavo ir javus kÅ«lė.

 

Darbuose ir rÅ«pesčiuose skriejo Elenos gyvenimo dienos, savaitės, mėnesiai. LiÅ«dėti ir į kalendorių žiÅ«rėti nebuvo kada. Regis, gyvenimas pragyventas ir jokių vingių jame nebus. Vaikai jau išauginti, savas šeimas sukÅ«rė. AnÅ«kai jau augo.

 

Prieš trisdešimt penkerius metus Elena ištekėjo antrą sykį. Paliko savo namus Baltriškėse prieš keletą dešimtmečių ir įsikÅ«rė Eikotiškio kaime. Vyras puikus meistras, darbštus žmogus. Planavo drauge palydėti gyvenimo saulę. Deja, jis išÄ—jo anapilin, po penkerių metų, palikęs atokiame kaimelyje gyventi vieną Eleną. Elena prisipažįsta: tokiame amžiuje gyvenimas darosi kasdien nykesnis. Pribloškia niÅ«rios žinios. Mirė viena draugė, kita kaimynė. Mąsto, skaičiuoja moteris ir sako: visi išmirė, su kuriais dirbome, šokome, šventes šventėme. „Likau aš viena, matyt, Dievulis seniai mane pamiršo,“ – garsiai mąsto šimtametė. Ji prisipažįsta, kad ją dažnai aplanko liÅ«dnos mintys. Tačiau jas išsklaido dažni svečiai. Aplanko ją vaikai, anÅ«kai, dukterėčios. Ir pamišta Elena visas negandas.

 

Visada Elena laukia savo namuose sÅ«nų. „Auginau visus, kiek tik davė Dievas. Visi vaikai gimė ir augo sveiki. Savo vaikus labai mylėjau. O jie už tai man atsilygino savo švelnumu, gerumu, rÅ«pesčiu…“ – kalbėjo šimtametė. Vyresnysis Leonidas šiandien gyvena Zarasuose, jaunesnysis Romualdas įsikÅ«ręs Londone. Šimtametė pergyvena, kad tik vidurinis Vilius, kuris gyveno Utenoje, nesulaukė jos jubiliejaus.

 

Vaikystėje, jaunystėje Elena labai mėgo grybauti, uogauti. Sunkiais laikais grybai ir uogos ne visada nukeliaudavo ant šeimos stalo. Pardavinėdavo miško gėrybės vasarotojams. Miškas tapo svaria parama jų šeimai. Ir dabar Elena laukia, kol miške nunoks uogos, dygs grybai. Senolė tada pajaunėja keliomis dešimtimis. Su krepšiu keliauja po pažįstamus miškus. Prirenka rÅ«gštynių, grybų, uogų, vaistažolių... mėgsta skaityti spaudą, jau daug metų skaito rajono laikraštį „Zarasų kraštas“. Domisi rajono įvykiais.

 

Visada močiutė buvo labai darbšti, paslaugi, geros nuotaikos, svetinga, gero visiems linkinti. Kiekvienas, kas svečiavosi jos namuose, buvo gražiai priimtas ir pavaišintas. Niekas jos niekada nematė piktos, irzlios, ji gyvena taip, lyg nei vargo, nei sunkumų, nei nelaimių nėra. Niekam nepavydėjo, visada džiaugėsi svetimu džiaugsmu, sėkme.

 

Jubiliejinio gimtadienio proga šimtametė sulaukė daug sveikinimų. Jubiliatę namuose aplankė ir rajono Savivaldybės meras Nikolajus Gusevas, rajono Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Gediminas Gaidamavičius, Degučių seniÅ«nijos seniÅ«nas Jonas Šileikis. „Be galo džiaugiuosi matydamas Jus, sulaukusią tokio amžiaus ir tokią energingą ir žvalią. TebÅ«nie ir ateinantys metai dosnÅ«s šviesių dienų atpildo už JÅ«sų išdalintą gerumą ir kupini sveikatos, artimųjų rÅ«pesčio ir meilės“,– šimtametei linkėjo meras Nikolajus Gusevas. Ilgaamžei savivaldybės meras linkėjo pačių šviesiausių ir kuo gražesnių gyvenimo akimirkų, kad ir toliau lydėtų puiki sveikata ir gera energija, nestigtų artimųjų dėmesio ir meilės bei Dievo palaimos.

 

Puikiai atrodančios ilgaamžės sveikata ir atmintis yra gera, todėl moteris dar puikiai vaikšto, mėgsta išeiti į lauką apžiÅ«rėti savo gražų kampelį, sodą, Šventąją, tik labai apgailestauja, kad jau negali darbų dirbti. Gražaus šimtmečio sulaukusiai Elenai džiaugsmo teikia ne tik vaikų rÅ«pestis, bet gausus anÅ«kų bei proanÅ«kių, kitų artimųjų dėmesys.

 

Laikydama rankose dovanotas gėles, šimtametė nemokėjo paslėpti džiaugsmo, kad jos šimtmečio nepamiršo ne tik artimieji, bet ir rajono vadovas pasveikinti atvyko. „Labai dėkoju, kad prisiminėt, pagerbėt, bÅ«kit ir jÅ«s sveiki ir laimingi...“, – negalėjo džiaugsmo ašarų sulaikyti jubiliatė. Ir dabar pačios didžiausios šimtametės močiutės Elenos Tvardauskienės godos – kad Dievas ir visiems žmonėms tiek sveikatos ir metų, kiek jai pačiai atseikėjo, duotų.
 

 

Petras Ivanovas
Nuotraukose: šimtametės Elenos Tvardauskienės pagerbimo akimirkos
Autoriaus nuotraukos

Nuotraukos





Zarasų rajono savivaldybė 2021-04-06 16:30:35
Koronavirusas
Elektroninės paslaugos
Tvarkau Zarasus
Verta dėmesio
 
 
 
 
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
Teise
 
 
 
 
 
 

 

 

Apklausa
  • Ar rÅ«Å¡iuojate atliekas?