Džiaugiuosi, jog aš ir mano vienmeÄiai tolimesniam savo kelio pasirinkimui turime dar dvi vasaras, taÄiau manau, kad jos prabÄ—gs akimirksniu, kaip ir šiandien lÄ—kte pralekianÄios dienos, o su jomis – ir savaitÄ—s, mÄ—nesiai, metai... Cha, ko gero nÄ— nepastebÄ—siu, kaip atsidursiu krÄ—sle bÅ«dama senutÄ— ir vartysiu visÄ… redakcijoje praleistÄ… laikÄ… kauptus senus „Tu – ne vienas“ laikrašÄius...
Taigi laikas bÄ—ga kaip eiklus žirgas, pasaulis tobulÄ—ja tiesiog kas valandÄ…... Bet kartais man atrodo, jog... ritamÄ—s žemyn. Pasaulis tapo nepatikimas, nesaugus, pilnas tiek stichinių nelaimių, tiek žmonių sukeltų karų, katastrofų, tiesiog paÄių prisišauktų avarijų, nelaimių ir ligų. (Kita vertus, o kada gi jis buvo saugus ir glotnus?!)
Kartais pagalvoju, kad labai jau mes nevertiname savo gyvenimo, nesidžiaugiame jo grožiu, nevertiname taikos. TodÄ—l ir norÄ—Äiau palinkÄ—ti visiems – tiek jaunimui, tiek seneliams – džiaukitÄ—s kiekviena diena, nesvarbu, jog ne visada ji bÅ«na tobula, džiaukitÄ—s akimirkomis, praleistomis su artimaisiais, draugais. Tiesiog džiaukimÄ—s ir prasidÄ—jusia vasara!
Vilija BUÄŒENKAITÄ–