AURELIJA (18 metų): „Na, kai buvau jaunesnė, meluoti būdavo netgi smagu ir, žinoma, tai pasitaikydavo neretai. Tuomet nemaniau, kad meluoti yra labai blogai, ypač, jei melas buvo skirtas ne tėvams, juolab šie visuomet „iššifruodavo“ mano melus. Na, o dabar meluoti tiesiog nesinori, manau, kad geriau sakyti tiesą, bet šiek tiek apgalvojus ir kai ką nutylėjus. Be to, bijau susipainioti savo mele. Na, o kaip reaguoju, kai kiti man meluoja? Stengiuosi pastebėti nors menkiausią ženklą, kad ta sakoma „tiesa“ gali būti melagystė. Žinoma, nesu įgudusi, bet jei ir pastebiu, nekreipiu dėmesio – juk tai gula melagiui ant sąžinės, o mano darbas yra tik neįkliūti į melo pinkles“.

VIKTORIJA (14 metų): „Melavęs, manau, yra kiekvienas, bent jau norėdamas  apsaugoti kitą ar nuslėpti kažką, ko žmogus nenorėtų žinoti, nes pačiam žmogui dėl to bus tik blogiau. Šiaip netoleruoju tų melagių, kurie meluoja vien dėl to, kad jų melas juos „iškeltų“ ar, tiksliau sakant, parodytų jų gerąją pusę, kurią jie išsigalvoja. Nemėgstu, kai meluoja man, todėl stengiuosi nemeluoti kitiems. Kai kurie draugai pyksta, jog pasakau tiesą į akis, bet, mano manymu, tai yra žymiai geriau už melą“. 

DARIUS (16 metų): „Man meluoti niekada nebuvo gėda. Net ir tuomet, kai melas išaiškėdavo, kažkaip surasdavau pasiteisinimą, kad tai buvo netyčia ar kažką ne taip suprasdavo kiti. Tačiau tik visai neseniai sužinojau, kad draugai mane jau seniai „perkando“ ir laiko mane tiesiog melagiu. Netgi tada, kai sakau tiesą, jie supranta kaip melą ir manimi nebetiki. Pastebėjau, kad jie pradėjo manęs vengti, nebesikviečia užeiti ir į mano kvietimus nereaguoja. Mano įprotis meluoti man skaudžiai atsilygino – praradau draugų pasitikėjimą ir jie tai pagaliau drąsiai išrėžė man į akis... Dabar stengiuosi nebemeluoti, o tų, kurie meluoja man, dar neperprantu. Tačiau žinau, kaip jie jaučiasi“.

JOLANTA (17 metų):  „Anksčiau pasitaikydavo, o dabar niekada nemeluoju – sąžinė neleidžia. Be to, manau, kad melas labai apsunkina tarpusavio santykius nes apsimelavus reikia galvoti, ką, kur, kodėl ir kam primelavai, galbūt netgi pradedi vengti to žmogaus, kuriam primelavai, nes jeigu pasakysi tam žmogui priešingai nei meluodama sakei anksčiau, bus labai gėda ir nepatogu. Tad verčiau nemeluoti ir  nesinervinti. Kai pameluoja man, aš tiesiog nekreipiu dėmesio – neverta gadinti gyvenimo ir pyktis. Nors, žinoma, imu nebepasitikėti tuo žmogumi ir atidžiau bei atsargiau klausyti, ką jis kalba. Mano nuomone, meluoti yra blogai, nepateisinu melo. Tačiau kai kuriems žmonėms melas būna tarsi įgimtas. Ne veltui yra posakis – „meluoja ir neraudonuoja“... Kai kurie pripranta ir meluoja patys to nebesuvokdami. Tuomet pasidaro gaila tokių žmonių...“

IEVA (15 metų): „Melas – blogas dalykas. Jis skaudina žmones bei kartais suteikia jiems vilčių, kurios, deja, nepasiteisina. Tačiau kartais melas tiesiog būtinas, kad neįskaudintum kito ir jo nenuviltum. Pripažįstu, tikrai kartais pameluoju, bet ne iš blogos valios. Paprasčiausiai taip susiklosto situacija, bet nemanau, kad kažką įskaudinu savo melu, todėl nesijaučiu dėl to kalta“. 

AUDRIUS (16 metų): „Mažas mėgdavau labai dažnai meluoti, augant tas noras vis mažėjo ir dabar melo nekenčiu. (Na, nebent išskirtiniais atvejais, kai nėra kur dėtis, tiksliau, tada, kai ne visi ir turi viską žinoti.) Aš nemėgstu, kai meluoja man, o kai meluoju aš, dažniausiai bijau, kad niekas nesužinotų tiesos arba nepagautų meluojant. Pamelavus tai ilgai neišeina iš galvos ir labai nervina bei vargina. Yra draugų, kurie man beveik niekada nemeluoja, todėl ir vertinu juos. Tačiau yra ir tokių, kurie, žinau, kad meluoja, bet jie ir toliau meluos“. 

DOVILĖ (15 metų): „Galėčiau pasakyti, kad meluoti moku. Taip, pasitaiko. Meluodama išvengiu nereikalingo barnio ir, manau, dėl to tik geriau. Piktybiškai nemeluoju. Nemėgstu. Be galo bjauriai jaučiuosi, kai meluoja man, negaliu to pakęsti. Pripažįstu „baltąjį melą“, jis tiesiog būtinas! Juk geriau suteikti nors kiek vilties“.

MATAS (19 metų):  „Meluoju retai ir tik tada, kai to labai reikia, nes manau, kad melas žmonių santykius trumpam gali atitaisyti ir pagerinti, tačiau jam išaiškėjus (kaip žinome, dažniausiai taip ir būna) tampa tik dar blogiau. Beje, meluodamas jaučiuosi netvirtai, nesmagiai – tarytum kažką vogčiau... Dar viena priežastis, kodėl meluoju retai, – žinau, kaip jausis žmogus, kuriam pameluosiu – pats taip jaučiuosi, kai mane apgauna. Kai meluoja iš savanaudiškų paskatų, norėdamas pasigirti ar pažeminti mane, tada jaučiuosi prislėgtas ir nelaimingas, todėl prarandu pagarbą tam žmogui. O jei meluoja norėdamas man padėti, tarkim, sako, kad man neskaudės (nors iš tikrųjų skaudės ir tai tik raminimas) – tada gerai, nes tai yra melas vardan gėrio. Vis dėl to, negaliu sakyti, kad melas yra tik gerai arba tik blogai – jis kartais būna ir geras, bet reikia jį naudoti saikingai ir atsargiai“.

Penkiolikmetė MILDA mano, kad tiek santykius, tiek jausmus melas veikia neigiamai bei sukelia nepasitikėjimą žmogumi, kuris meluoja. Jai pritaria jos bendraamžis MARIUS, nors, jo manymu, „nėra tokio žmogaus, kuris dėl kokios nors priežasties nėra melavęs“. Keturiolikmetė JOVITA ir trylikametė AUGUSTĖ įsitikinusios, kad melas anksčiau ar vėliau išaiškėja ir tuomet nebūna malonu nei vienai, nei kitai pusei. 

Manau, kad daugelio nuomonė ir patirtis panaši į mūsų pašnekovų. Tad jei vis dar meluojate, tikimės, kad suprasite, jog melagiai nėra mėgstami, jog taip elgdamiesi galite greitai netekti draugų, be to, pagalvosite, kada galima sakyti tiesą, o kada geriau nutylėti. O jei dažnai tenka susidurti su melu, teks įsigyti poligrafą ar bent išmokti skaityti kūno kalbą. Tačiau tikrindami kiekvieną draugo ar artimo žodį galite prarasti bet kokį pasitikėjimą žmonėmis ir tapti įtariais paniurėliais.  

Bendraamžius kalbino Eimantė PETRAUSKAITĖ, Arianda GRIŠČENKO,  Eglė SADAUSKAITĖ, Dominyka PARADNIKAITĖ, parengė EIMANTĖ.