ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Tarptautinis pleneras ir jo dalyvių kūrybos paroda „Pėdsakai“

• Spausdinti

„AMuSE - Artistic Multi Sensorial Experiences - tai tarptautinis projektas, vykstantis remiantis meno renginiais bei rezidencijomis, atskleidžiantis materialumą bei daugialypį meną. Visi meno kūriniai esantys šioje parodoje – atspindžiai kūrybinio proceso, vykusio priešpaskutinės projekto AMuSE rezidencijos programos Lietuvoje metu. Tai keturių Europos šalių partnerių projektas : Malta, Italija, Olandija ir Lietuva. Dalinai finansuotas Kūrybiškos Europos. Kūrybinis vadovas: Roderick Camilleri (Malta).

Šią konkrečią rezidenciją organizuoja Kultūros centras Dusetų dailės galerija. Pagrindinė kūrybinio proceso tema – pėdsakai. 11 jaunų bendraamžių menininkų, reziduojančių Antalieptės vienuolyno komplekse, pagrindinė užduotis - atskleisti naują potyrių lauką, pasitelkiant vizualiuosius ir taikomuosius menus, skirtinguose kontekstuose atrasti kultūrinį identitetą, perteikti unikalias lietuvių tradicijas bei atskleisti lietuviškąją tapatybę. Vieni menininkai savo darbuose naudoja novatoriškas meno išraiškos priemones bei būdus. Kiti savo darbuose bando atskleisti archyvinius, antropologinius bruožus. Treti siunčia socialinę žinutę etniniame kontekste, atkuria epinius atpasakojimus.“

Tris savaites trukusio plenero, vykusio balandžio 23 d. – gegužės 13 d., rezultatas – menininkų iš įvairių šalių kūrybos darbų parodos atidarymas Dusetų dailės galerijoje. Kūrėjai liko patenkinti ne tik savo kūrybinio darbo rezultatais, bet ir šiltu priėmimu. Antalieptės Inovatorių slėnyje jų gyvenimo sąlygomis, maitinimu rūpinosi direktorius Arūnas Survila su savo darbuotojų komanda. Pleneristai džiaugėsi ir unikalia galimybe pagyventi Basųjų karmelitų vienuolyne, kas suteikė jiems naujų idėjų kūrybai, ir skaniu maitinimu, ir pramogomis. Užsieniečiai, pirmą kartą viešėję Lietuvoje, džiaugėsi mūsų gamta - atvyko žydint sodams, ir sutiktais žmonėmis – geranoriškais, bendraujančiais, paneigiančiais nuostatas, kad lietuviai yra uždari ir negatyvūs. Menininkų komandoje buvo emocingų italų ir maltiečių, ir šiaurietiško ramaus būdo olandų, estų, lietuvių – visi puikiai sutarė, susidraugavo.

Parodos atidarymą pradėjęs Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas sakė, kad jam didelė garbė priimti tiek įdomių menininkų Dusetų dailės galerijoje, pasidžiaugė didžiulės reikšmės Europos sąjungos projektu, suvienijančiu keleto Europos šalių kūrybingus žmones. Tai ne tik vykstantys kūrybiniai mainai, bet ir neeilinė galimybė susipažinti, bendrauti, keliauti, pajusti, kuo gyvena kitų šalių menininkai. Jam pritarė ir atidaryme dalyvavęs Zarasų rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius, pasveikinęs kūrėjus, pasidžiaugęs ir tokio didelio masto prestižiniu projektu, ir šiuolaikine, originalia meno paroda. Projekto organizatoriams ir dalyviams buvo įteiktos galerijos atminimo dovanėlės – katalogai, suvenyrai.

Daug „užkulisinių“, nematomų, bet būtinų ir svarbių darbų šiame didžiuliame projekte teko įveikti projekto koordinatorei Aigai Jonele ir vadybininkei Ievai Špūrienei, visiems Kultūros centro Dusetų dailės galerijos kolektyvo darbuotojams. Jiems reikėjo darniai sustyguoti darbų eigą, pasirūpinti menkiausiomis smulkmenomis, kad pleneras praeitų sklandžiai, o jo dalyviai grįžtų į namus kūrybiškai padirbėję ir praturtėję naujomis patirtimis. Ir menininkų grupės vadovui Aivarui Miciui teko ypatinga užduotis, jam - kaip režisieriui, teatro žmogui - gana neįprasta, apie ką jis ir pasakojo parodos atidarymo metu:

„Man buvo labai labai įdomu! Tris savaites kartu gyvenom, keliavom, pažinom gamtą, objektus, žmones. Važinėjom dviračiais, kopėm į piliakalnius. Mes padėjom plenero dalyviams pažinti įvairius kultūrinius sluoksnius ir tai buvo savotiškas tyrimas. Buvo nepaprastai įdomu sutikti žmones ne tik iš skirtingų kultūrų, bet ir skirtingo mąstymo, kurie pasakydavo apie mano šalį tokių dalykų, apie kuriuos niekada nepagalvotum. Dėka jų aš artimiau pažinau Lietuvą. Mes važiavom pas tuos žmones, pas kuriuos niekada nebūčiau užėjęs. Buvau beprotiškai laimingas, girdėdamas Genovaitės dainuojamas dainas, sutikęs žmones, kurie šiltai priėmė į savo namus, pasakojo apie save, arbata vaišino. Vieni tokių žmonių – dailininkai Arvydas ir Regina Každailiai, gyvenantys miško glūdumoj, puoselėjantys poeto F. Kiršos gimtinę. Plenero dalyviai padėjo man pažinti, aš irgi stengiausi padėti jiems pažinti tą aplinką, kurioje gyvenome. Tai atsispindi jų darbuose.“

Dabartinius menininkus galima prilyginti Renesanso laikų dailininkams, kurie buvo puikūs savo amato meistrai. Mūsų laikų kūrėjai taip pat privalo išmanyti labai daug – nuo skaitmeninių technologijų iki sudėtingų medžiaginių projektų, turi išmanyti įvairiausias naujai sukurtas ir kuriamas medžiagas, kurias naudoja savo kūryboje. Tuo šiuolaikinis menas ir įdomus, nes yra neapibrėžtas, atviras plačioms interpretacijoms. Bene didžiausias pasigirstantis priekaištas šiuolaikiniams menininkams – kad jų kūrybos eiliniui žiūrovui neįmanoma tinkamai suvokti be žodinio paaiškinimo, tačiau šioje parodoje tokių paaiškinimų netrūko – visi autoriai daugiau ar mažiau pristatė savo darbus. Užsieniečių pasisakymus vertė Aivaras. Tad apie ką ši paroda, kaip skaityti pėdsakus, kuriais sekė 11 menininkų savo kelionėse po Zarasų kraštą?

Daniele Fabiane pasakojo, kad jam labai patinka elniai, juos jis ir pavaizdavo savo darbuose – vienas jų kruopščiai, tikroviškai išpieštas, kitas trafaretinis, vaizduojantis kelio ženklą. „Ar tu mano brolis?“ – klausia elniai vienas kito, o gal ir žiūrovo. Abu darbai įrėminti mediniuose langų rėmuose, kuriuos menininkas rado Antalieptės apleistoje mokykloje. Kitas Daniele darbas – ilgas juodai baltas eskizas, kurį galima sutapatinti su autoriaus kelionėmis po Antalieptės miestelį, pieštuku fiksuojant gamtovaizdį, būtį ir nebūtį. Kelio motyvas yra ir kitame jo darbe – 2 metrų ilgio, išdrožinėtoje ir apdegintoje lazdoje, savotiškoje krivūlėje. Su ja menininkas lyg koks senovės šamanas, čia pat galerijoje ant sienos, apanglėjusiu lazdos galu nupaišė abstraktų piešinį – ženklą. Netikėtas performansas sulaukė daug žiūrovų juoko ir plojimų. Daniele yra kilęs iš Šiaurės Italijos, kalnuotos vietovės. Jis pasakojo, kad čia jam klimatas primena tėvynę, o žmonės „nėra pikti“. Menininkas namuose labai daug važinėja dviračiu, tad ir čia savo eskizus kūrė, dviračiu pasiekdamas atokiausius apylinkės kampelius.

Ivana Volpe (Italija) šypsodamasi kalbėjo, kad Lietuvoje jai labai patinka, nes surado tikrą ryšį su tikrais žmonėmis. Merginos paperkantis nuoširdumas atsispindi ir jos kūryboje. Atvykusi į Lietuvą, Ivana pirmiausiai norėjo pabūti gamtoje, tyloje, prisijaukinti vietovę. Netikėtas apsilankymas garsios mezgėjos Genovaitės Gudelienės namuose, išgirsta lietuvių liaudies daina „Eik, sesule, darželin“ ją įkvėpė įdomiam projektui. Ivana prisiminė savo močiutę ir iš jos išmoktas nėrimo vašeliu pamokas. „Pas ją supratau, ką darysiu! Man labai patinka nėriniai, nes jie kalba apie moterį, jos eleganciją, o taip pat nelengvą buitį. Dainos žodžius specialia kompiuterine programa invertavau į vizualinį brėžinį, o šį dar kartą jau abi su Genovaite invertavom į nertą paveikslą. Tad tai yra mūsų bendras kūrybinis darbas. Atmintis, dainos, jei yra neperduodamos iš kartos į kartą – išnyksta, išyra. Kaip gali iširti ir šie nėriniai, jei patrauksit už siūlo galo...“ „Tegul pasilieka, neardykit!“, - šūktelėjo juokdamasi Genovaitė. Ji taip pat atvyko į parodą, o vėliau mielai sudainavo ir senovinę dainą, pritariant žiūrovams. Parodos lankytojai šią dainą galės išgirsti ir patys, per ausines, kabančias prie išnertų darbų, kurie taip ir vadinasi – „Genovaitė“.

Kristina Gedžiūnaitė (Lietuva): „Esu kilusi iš nedidelio Lietuvos miesto Visagino, tačiau jau daug metų gyvenu Vilniuje. Jame mes nuolat kažkur skubame, neturim niekam laiko. Atvažiavom į Antalieptę, o čia pavasaris, žydi sodai, pajutau visokį kitokį laiko ritmą. Ėmiau galvoti apie laiką, kaip jis įtakoja mūsų būtį. Žmogus ir jo istorijos yra tokie laikini dalykai... Pradėjau rinkti daiktus, kurie mane inspiravo sukurti filosofinę instaliaciją. Kaulai čia reprezentuoja laikinumą, smėlis – užpustantį laiką, rasta dėžutė su senu diafilmu - metaforinė nuoroda į tai, kad istoriją žinom tiek, kiek sugebam jos dokumentuoti, išsaugoti.“

Laura Laasik kilusi iš Estijos, tačiau atstovauja Olandiją. Savo mažo formato fotografijose ji kalba apie tuos bendrus dalykus, kurie vienija mažus miestelius, nesvarbu, kokioje šalyje jie būtų – socialines problemas, atskirtį, gyventojų mažėjimą. Laurai Antalieptės gamta, architektūra priminė namus Estijoje. „Daug dalykų čia man priminė mano vaikystę, o prie nuotraukų esantys tekstai pratęsia vaizdo dimensiją.“ Jos tyrinėjimų tema kūryboje – kaip laikas ir žmogaus veikla atsispindi nuolat kintančiame kraštovaizdyje, kaip žmogus suauga su savo aplinka. Kelionių metu Lauros sutiktos ir nufotografuotos kaimo moterys taip pat buvo pakviestos į parodos atidarymą.

Vilius Vaitiekūnas taip pat atstovauja Olandiją. Jis mokosi universitete, parodoje pristato video instaliaciją ir skulptūros darbus. „3D skeneriu nuskenavau prie vienuolyno stovinčią skulptūrą, vėliau ją atliejau iš gipso ir padauginau daug kartų. Mano darbo idėja – ką vietos menininkų darbai galėtų reikšti skaitmeninėje, internetinėje erdvėje.“ Filmuotoje medžiagoje televizoriaus ekrane matome kalbantį Antalieptės medžio drožėją Saulių Savicką.

Julius Visakavičius (Lietuva) yra baigęs keramikos studijas, bet menininką labiau traukia grafika ir piešimas, parodoje jis taip pat prisistato su dideliu piešiniu „Un tą lieptą“. Preciziškai atliktu, kupinu įvairiausių baisių ir juokingų istorijų iš „keisto, bet įdomaus Antalieptės miestelio“, - kalbėjo Julius. „Turiu maniją rinkti keistas istorijas ir jas miksuoti. Atvykęs norėjau vaizduoti harmoniją tarp miestelio ir jį supančios gamtos, bet ilgainiui idėja pasikeitė, ypač apsilankius apleistoje mokykloje, biologijos kabinete, kur radau visokių „kreizi“ daiktų – užkonservuotų pelių, organų muliažų. Štai reliktinė žuvis – ji man susišaukia su mintimi, kad Antalieptė yra žvejų kraštas, o žvejai kur susitinka? Un tą lieptą! Įkvėpė ir istorija, kad vienuolynas, kuriame gyvenome, pastatytas ant kapinių, ir juokingas gyvenimiškas vaizdelis, kai vyriškis iš autobusiuko pardavinėjo gyvas vištas. Visos šios istorijos prafiltruotos pro mano fantaziją, yra čia ir ironijos, ir žiaurumo, bet tas žiaurumas komiškas, nebaisus.“ Šiuo metu viena didžiausių Juliaus svajonių – iliustruoti knygas.

Matthew Attard (Malta) labiausiai „pritrenkė“ prikaltas prie medžio pliušinis meškiukas, tad vienas iš menininko darbų taip ir vadinasi – „Meškos stebėjimas A. Žilėno gatvėje“. Matthew jį nusipiešė, vėliau meškiuko siluetas buvo panaudotas kuriant skulptūrą iš organinio stiklo ir aliuminio vielos. Nuo vielos krentančių šešėlių žaismė sukuria kaskart vis kitokį vaizdą, ir tai yra viena iš kūrinio prasmių – žmonės turi galimybę atrasti savas perspektyvas, keisti jas, kaip ir atrasti savas tiesas, savo požiūrį, susikurti savą įsivaizdavimą, kas yra kas.

Mark Buitenwerf iš Olandijos taip pat kūrė juokingas/rimtas istorijas – apie gėrio ir blogio kovą, įvairių poelgių pasekmes. Išgirstos vietinės legendos, tikri ir pramanyti nutikimai buvo „įkūnyti“ labai šiuolaikiškai – miniatiūrinėse kompozicijose, atspausdintose 3D printeriu.

Aaron Bezzina (Malta) sukūrė darbą „Kėdė jai“. Idėja menininkui gimė klausantis sakmės „Eglė žalčių karalienė“. Ginekologinę kėdę vaizduojantis darbas, anot autoriaus, atrodo brutaliai, bet kartu ir šmaikščiai. Brėžinys skulptūrai sukurtas piešiant eskizus kartu su kolega Matthew Attard, kuris Eglės ir žalčio temą pratęsė video animaciniame darbe „Be pavadinimo (apatinė kūno dalis su gyvate)“. Jame uždaru ratu juda žalčio figūra, besipinanti aplink moters kojas. Maltos menininkams rūpėjo panagrinėti temą, kaip žaltys ir moteris tampa vieniu, ir jiems tas pavyko, visiems puikiai žinoma mitologinė sakmė suskambėjo naujai ir originaliai.

Robertos Vrubliauskaitės (Lietuva) sidabro juvelyrika elegantiškai grakšti ir daugiaprasmė. Menininkės darbų pavadinimas „Nestumk upės – ji teka pati“ kalba apie įvairias natūralias tėkmes – saulės ir mėnulio danguje, vandens žemėje, kraujo tėkmę žmoguje. Savo tėkmę turi ir Antalieptės miestelis, gyvenantis gamtos ritmu. Žiedus autorė leido matuotis ir taip pajusti bendrą ritmą, sutampantį su saulės ar Šventosios upės tėkmės ritmu.

Mykolas Sauka (Lietuva) „žaidė“ vienuolyno rūsyje įrengtose medžio apdirbimo dirbtuvėse. Jo išdrožtų skulptūrų prototipai – buvusioje Dusetų spec. mokykloje atrasti vaikų siūti žaislai. Palikti likimo valiai, jie - netobuli, grubiai išdrožti, liūdni ir linksmi - netikėtai atgimė antram gyvenimui. „Smagu buvo juos drožti, norėjau, kad ta emocija, tas smagumas jaustųsi ir darbuose.“ Smagumas tikrai jaučiamas, o „medžio masės“ neišbaigtumas veda link minties, kad niekas neturi pabaigos.

Kaip neturi pabaigos pėdsakų ieškojimas ir įvairios istorijos, kurias dar patirs šie jauni, atviri ir talentingi menininkai.

Paroda vyks iki birželio 1 d.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės