2023 m. vasario 2 d., ketvirtadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
  • Structure
  • TURIZMO INFORMACIJOS CENTRAS
  • lt kalba
  • en language
Versija neįgaliesiems
Informacija
image
Naujiena
zrs

Tarptautinis pleneras ir jo dalyvių kūrybos paroda „Pėdsakai“

„AMuSE - Artistic Multi Sensorial Experiences - tai tarptautinis projektas, vykstantis remiantis meno renginiais bei rezidencijomis, atskleidžiantis materialumą bei daugialypį meną. Visi meno kÅ«riniai esantys šioje parodoje – atspindžiai kÅ«rybinio proceso, vykusio priešpaskutinės projekto AMuSE rezidencijos programos Lietuvoje metu. Tai keturių Europos šalių partnerių projektas : Malta, Italija, Olandija ir Lietuva. Dalinai finansuotas KÅ«rybiškos Europos. KÅ«rybinis vadovas: Roderick Camilleri (Malta).


Šią konkrečią rezidenciją organizuoja KultÅ«ros centras Dusetų dailės galerija. Pagrindinė kÅ«rybinio proceso tema – pėdsakai. 11 jaunų bendraamžių menininkų, reziduojančių Antalieptės vienuolyno komplekse, pagrindinė užduotis - atskleisti naują potyrių lauką, pasitelkiant vizualiuosius ir taikomuosius menus, skirtinguose kontekstuose atrasti kultÅ«rinį identitetą, perteikti unikalias lietuvių tradicijas bei atskleisti lietuviškąją tapatybę. Vieni menininkai savo darbuose naudoja novatoriškas meno išraiškos priemones bei bÅ«dus. Kiti savo darbuose bando atskleisti archyvinius, antropologinius bruožus. Treti siunčia socialinę žinutę etniniame kontekste, atkuria epinius atpasakojimus.“


Tris savaites trukusio plenero, vykusio balandžio 23 d. – gegužės 13 d., rezultatas – menininkų iš įvairių šalių kÅ«rybos darbų parodos atidarymas Dusetų dailės galerijoje. KÅ«rėjai liko patenkinti ne tik savo kÅ«rybinio darbo rezultatais, bet ir šiltu priėmimu. Antalieptės Inovatorių slėnyje jų gyvenimo sąlygomis, maitinimu rÅ«pinosi direktorius ArÅ«nas Survila su savo darbuotojų komanda. Pleneristai džiaugėsi ir unikalia galimybe pagyventi Basųjų karmelitų vienuolyne, kas suteikė jiems naujų idėjų kÅ«rybai, ir skaniu maitinimu, ir pramogomis. Užsieniečiai, pirmą kartą viešÄ—ję Lietuvoje, džiaugėsi mÅ«sų gamta - atvyko žydint sodams, ir sutiktais žmonėmis – geranoriškais, bendraujančiais, paneigiančiais nuostatas, kad lietuviai yra uždari ir negatyvÅ«s. Menininkų komandoje buvo emocingų italų ir maltiečių, ir šiaurietiško ramaus bÅ«do olandų, estų, lietuvių – visi puikiai sutarė, susidraugavo.


Parodos atidarymą pradėjęs KultÅ«ros centro Dusetų dailės galerijos direktorius Alvydas Stauskas sakė, kad jam didelė garbė priimti tiek įdomių menininkų Dusetų dailės galerijoje, pasidžiaugė didžiulės reikšmės Europos sąjungos projektu, suvienijančiu keleto Europos šalių kÅ«rybingus žmones. Tai ne tik vykstantys kÅ«rybiniai mainai, bet ir neeilinė galimybė susipažinti, bendrauti, keliauti, pajusti, kuo gyvena kitų šalių menininkai. Jam pritarė ir atidaryme dalyvavęs Zarasų rajono mero pavaduotojas Arnoldas Abramavičius, pasveikinęs kÅ«rėjus, pasidžiaugęs ir tokio didelio masto prestižiniu projektu, ir šiuolaikine, originalia meno paroda. Projekto organizatoriams ir dalyviams buvo įteiktos galerijos atminimo dovanėlės – katalogai, suvenyrai.


Daug „užkulisinių“, nematomų, bet bÅ«tinų ir svarbių darbų šiame didžiuliame projekte teko įveikti projekto koordinatorei Aigai Jonele ir vadybininkei Ievai ŠpÅ«rienei, visiems KultÅ«ros centro Dusetų dailės galerijos kolektyvo darbuotojams. Jiems reikėjo darniai sustyguoti darbų eigą, pasirÅ«pinti menkiausiomis smulkmenomis, kad pleneras praeitų sklandžiai, o jo dalyviai grįžtų į namus kÅ«rybiškai padirbėję ir praturtėję naujomis patirtimis. Ir menininkų grupės vadovui Aivarui Miciui teko ypatinga užduotis, jam - kaip režisieriui, teatro žmogui - gana neįprasta, apie ką jis ir pasakojo parodos atidarymo metu:


„Man buvo labai labai įdomu! Tris savaites kartu gyvenom, keliavom, pažinom gamtą, objektus, žmones. Važinėjom dviračiais, kopėm į piliakalnius. Mes padėjom plenero dalyviams pažinti įvairius kultÅ«rinius sluoksnius ir tai buvo savotiškas tyrimas. Buvo nepaprastai įdomu sutikti žmones ne tik iš skirtingų kultÅ«rų, bet ir skirtingo mąstymo, kurie pasakydavo apie mano šalį tokių dalykų, apie kuriuos niekada nepagalvotum. Dėka jų aš artimiau pažinau Lietuvą. Mes važiavom pas tuos žmones, pas kuriuos niekada nebūčiau užėjęs. Buvau beprotiškai laimingas, girdėdamas Genovaitės dainuojamas dainas, sutikęs žmones, kurie šiltai priėmė į savo namus, pasakojo apie save, arbata vaišino. Vieni tokių žmonių – dailininkai Arvydas ir Regina Každailiai, gyvenantys miško glÅ«dumoj, puoselėjantys poeto F. Kiršos gimtinę. Plenero dalyviai padėjo man pažinti, aš irgi stengiausi padėti jiems pažinti tą aplinką, kurioje gyvenome. Tai atsispindi jų darbuose.“


Dabartinius menininkus galima prilyginti Renesanso laikų dailininkams, kurie buvo puikÅ«s savo amato meistrai. MÅ«sų laikų kÅ«rėjai taip pat privalo išmanyti labai daug – nuo skaitmeninių technologijų iki sudėtingų medžiaginių projektų, turi išmanyti įvairiausias naujai sukurtas ir kuriamas medžiagas, kurias naudoja savo kÅ«ryboje. Tuo šiuolaikinis menas ir įdomus, nes yra neapibrėžtas, atviras plačioms interpretacijoms. Bene didžiausias pasigirstantis priekaištas šiuolaikiniams menininkams – kad jų kÅ«rybos eiliniui žiÅ«rovui neįmanoma tinkamai suvokti be žodinio paaiškinimo, tačiau šioje parodoje tokių paaiškinimų netrÅ«ko – visi autoriai daugiau ar mažiau pristatė savo darbus. Užsieniečių pasisakymus vertė Aivaras. Tad apie ką ši paroda, kaip skaityti pėdsakus, kuriais sekė 11 menininkų savo kelionėse po Zarasų kraštą?


Daniele Fabiane pasakojo, kad jam labai patinka elniai, juos jis ir pavaizdavo savo darbuose – vienas jų kruopšÄiai, tikroviškai išpieštas, kitas trafaretinis, vaizduojantis kelio ženklą. „Ar tu mano brolis?“ – klausia elniai vienas kito, o gal ir žiÅ«rovo. Abu darbai įrėminti mediniuose langų rėmuose, kuriuos menininkas rado Antalieptės apleistoje mokykloje. Kitas Daniele darbas – ilgas juodai baltas eskizas, kurį galima sutapatinti su autoriaus kelionėmis po Antalieptės miestelį, pieštuku fiksuojant gamtovaizdį, bÅ«tį ir nebÅ«tį. Kelio motyvas yra ir kitame jo darbe – 2 metrų ilgio, išdrožinėtoje ir apdegintoje lazdoje, savotiškoje krivÅ«lėje. Su ja menininkas lyg koks senovės šamanas, čia pat galerijoje ant sienos, apanglėjusiu lazdos galu nupaišÄ— abstraktų piešinį – ženklą. Netikėtas performansas sulaukė daug žiÅ«rovų juoko ir plojimų. Daniele yra kilęs iš Šiaurės Italijos, kalnuotos vietovės. Jis pasakojo, kad čia jam klimatas primena tėvynę, o žmonės „nėra pikti“. Menininkas namuose labai daug važinėja dviračiu, tad ir čia savo eskizus kÅ«rė, dviračiu pasiekdamas atokiausius apylinkės kampelius.


Ivana Volpe (Italija) šypsodamasi kalbėjo, kad Lietuvoje jai labai patinka, nes surado tikrą ryšÄ¯ su tikrais žmonėmis. Merginos paperkantis nuoširdumas atsispindi ir jos kÅ«ryboje. Atvykusi į Lietuvą, Ivana pirmiausiai norėjo pabÅ«ti gamtoje, tyloje, prisijaukinti vietovę. Netikėtas apsilankymas garsios mezgėjos Genovaitės Gudelienės namuose, išgirsta lietuvių liaudies daina „Eik, sesule, darželin“ ją įkvėpė įdomiam projektui. Ivana prisiminė savo močiutę ir iš jos išmoktas nėrimo vašeliu pamokas. „Pas ją supratau, ką darysiu! Man labai patinka nėriniai, nes jie kalba apie moterį, jos eleganciją, o taip pat nelengvą buitį. Dainos žodžius specialia kompiuterine programa invertavau į vizualinį brėžinį, o šÄ¯ dar kartą jau abi su Genovaite invertavom į nertą paveikslą. Tad tai yra mÅ«sų bendras kÅ«rybinis darbas. Atmintis, dainos, jei yra neperduodamos iš kartos į kartą – išnyksta, išyra. Kaip gali iširti ir šie nėriniai, jei patrauksit už siÅ«lo galo...“ „Tegul pasilieka, neardykit!“, - šÅ«ktelėjo juokdamasi Genovaitė. Ji taip pat atvyko į parodą, o vėliau mielai sudainavo ir senovinę dainą, pritariant žiÅ«rovams. Parodos lankytojai šią dainą galės išgirsti ir patys, per ausines, kabančias prie išnertų darbų, kurie taip ir vadinasi – „Genovaitė“.


Kristina GedžiÅ«naitė (Lietuva): „Esu kilusi iš nedidelio Lietuvos miesto Visagino, tačiau jau daug metų gyvenu Vilniuje. Jame mes nuolat kažkur skubame, neturim niekam laiko. Atvažiavom į Antalieptę, o čia pavasaris, žydi sodai, pajutau visokį kitokį laiko ritmą. Ėmiau galvoti apie laiką, kaip jis įtakoja mÅ«sų bÅ«tį. Žmogus ir jo istorijos yra tokie laikini dalykai... Pradėjau rinkti daiktus, kurie mane inspiravo sukurti filosofinę instaliaciją. Kaulai čia reprezentuoja laikinumą, smėlis – užpustantį laiką, rasta dėžutė su senu diafilmu - metaforinė nuoroda į tai, kad istoriją žinom tiek, kiek sugebam jos dokumentuoti, išsaugoti.“


Laura Laasik kilusi iš Estijos, tačiau atstovauja Olandiją. Savo mažo formato fotografijose ji kalba apie tuos bendrus dalykus, kurie vienija mažus miestelius, nesvarbu, kokioje šalyje jie bÅ«tų – socialines problemas, atskirtį, gyventojų mažėjimą. Laurai Antalieptės gamta, architektÅ«ra priminė namus Estijoje. „Daug dalykų čia man priminė mano vaikystę, o prie nuotraukų esantys tekstai pratęsia vaizdo dimensiją.“ Jos tyrinėjimų tema kÅ«ryboje – kaip laikas ir žmogaus veikla atsispindi nuolat kintančiame kraštovaizdyje, kaip žmogus suauga su savo aplinka. Kelionių metu Lauros sutiktos ir nufotografuotos kaimo moterys taip pat buvo pakviestos į parodos atidarymą.


Vilius VaitiekÅ«nas taip pat atstovauja Olandiją. Jis mokosi universitete, parodoje pristato video instaliaciją ir skulptÅ«ros darbus. „3D skeneriu nuskenavau prie vienuolyno stovinčią skulptÅ«rą, vėliau ją atliejau iš gipso ir padauginau daug kartų. Mano darbo idėja – ką vietos menininkų darbai galėtų reikšti skaitmeninėje, internetinėje erdvėje.“ Filmuotoje medžiagoje televizoriaus ekrane matome kalbantį Antalieptės medžio drožėją Saulių Savicką.


Julius Visakavičius (Lietuva) yra baigęs keramikos studijas, bet menininką labiau traukia grafika ir piešimas, parodoje jis taip pat prisistato su dideliu piešiniu „Un tą lieptą“. Preciziškai atliktu, kupinu įvairiausių baisių ir juokingų istorijų iš „keisto, bet įdomaus Antalieptės miestelio“, - kalbėjo Julius. „Turiu maniją rinkti keistas istorijas ir jas miksuoti. Atvykęs norėjau vaizduoti harmoniją tarp miestelio ir jį supančios gamtos, bet ilgainiui idėja pasikeitė, ypač apsilankius apleistoje mokykloje, biologijos kabinete, kur radau visokių „kreizi“ daiktų – užkonservuotų pelių, organų muliažų. Štai reliktinė žuvis – ji man susišaukia su mintimi, kad Antalieptė yra žvejų kraštas, o žvejai kur susitinka? Un tą lieptą! Ä®kvėpė ir istorija, kad vienuolynas, kuriame gyvenome, pastatytas ant kapinių, ir juokingas gyvenimiškas vaizdelis, kai vyriškis iš autobusiuko pardavinėjo gyvas vištas. Visos šios istorijos prafiltruotos pro mano fantaziją, yra čia ir ironijos, ir žiaurumo, bet tas žiaurumas komiškas, nebaisus.“ Šiuo metu viena didžiausių Juliaus svajonių – iliustruoti knygas.


Matthew Attard (Malta) labiausiai „pritrenkė“ prikaltas prie medžio pliušinis meškiukas, tad vienas iš menininko darbų taip ir vadinasi – „Meškos stebėjimas A. Žilėno gatvėje“. Matthew jį nusipiešÄ—, vėliau meškiuko siluetas buvo panaudotas kuriant skulptÅ«rą iš organinio stiklo ir aliuminio vielos. Nuo vielos krentančių šešÄ—lių žaismė sukuria kaskart vis kitokį vaizdą, ir tai yra viena iš kÅ«rinio prasmių – žmonės turi galimybę atrasti savas perspektyvas, keisti jas, kaip ir atrasti savas tiesas, savo požiÅ«rį, susikurti savą įsivaizdavimą, kas yra kas.


Mark Buitenwerf iš Olandijos taip pat kÅ«rė juokingas/rimtas istorijas – apie gėrio ir blogio kovą, įvairių poelgių pasekmes. Išgirstos vietinės legendos, tikri ir pramanyti nutikimai buvo „įkÅ«nyti“ labai šiuolaikiškai – miniatiÅ«rinėse kompozicijose, atspausdintose 3D printeriu.


Aaron Bezzina (Malta) sukÅ«rė darbą „Kėdė jai“. Idėja menininkui gimė klausantis sakmės „Eglė žalčių karalienė“. Ginekologinę kėdę vaizduojantis darbas, anot autoriaus, atrodo brutaliai, bet kartu ir šmaikšÄiai. Brėžinys skulptÅ«rai sukurtas piešiant eskizus kartu su kolega Matthew Attard, kuris Eglės ir žalčio temą pratęsė video animaciniame darbe „Be pavadinimo (apatinė kÅ«no dalis su gyvate)“. Jame uždaru ratu juda žalčio figÅ«ra, besipinanti aplink moters kojas. Maltos menininkams rÅ«pėjo panagrinėti temą, kaip žaltys ir moteris tampa vieniu, ir jiems tas pavyko, visiems puikiai žinoma mitologinė sakmė suskambėjo naujai ir originaliai.


Robertos Vrubliauskaitės (Lietuva) sidabro juvelyrika elegantiškai grakšti ir daugiaprasmė. Menininkės darbų pavadinimas „Nestumk upės – ji teka pati“ kalba apie įvairias natÅ«ralias tėkmes – saulės ir mėnulio danguje, vandens žemėje, kraujo tėkmę žmoguje. Savo tėkmę turi ir Antalieptės miestelis, gyvenantis gamtos ritmu. Žiedus autorė leido matuotis ir taip pajusti bendrą ritmą, sutampantį su saulės ar Šventosios upės tėkmės ritmu.


Mykolas Sauka (Lietuva) „žaidė“ vienuolyno rÅ«syje įrengtose medžio apdirbimo dirbtuvėse. Jo išdrožtų skulptÅ«rų prototipai – buvusioje Dusetų spec. mokykloje atrasti vaikų siÅ«ti žaislai. Palikti likimo valiai, jie - netobuli, grubiai išdrožti, liÅ«dni ir linksmi - netikėtai atgimė antram gyvenimui. „Smagu buvo juos drožti, norėjau, kad ta emocija, tas smagumas jaustųsi ir darbuose.“ Smagumas tikrai jaučiamas, o „medžio masės“ neišbaigtumas veda link minties, kad niekas neturi pabaigos.


Kaip neturi pabaigos pėdsakų ieškojimas ir įvairios istorijos, kurias dar patirs šie jauni, atviri ir talentingi menininkai.

 

Paroda vyks iki birželio 1 d.

 


Vilija Visockienė
Nuotr. autorės

 


Svetlana Veikšrienė 2019-05-17 14:39:43