Naujiena
- Pirmiausia – apie medžio drožybą. Kada pradėjai tuo domėtis?
- Tikriausia jau nuo vaikystės, nes kaime būdama mėgdavau pasiimti peiliuką ir kažką drožinėti, tačiau daugiau susidomėjau tik devintoje klasėje, kai su bendraklase pasirinkome technologijų pamokas pas mokytoją Raimundą Pupeikį, mat abi nenorėjom siūti. Pirma išmokome pačių elementariausių drožinėjimo raštų, o jau vėliau pradėjom drožinėti prieverpstes. Ir man sekėsi, gal tiesiog turėjau tam gabumų.
- Kaip patekai į Lietuvos moksleivių technologijų olimpiadą?
- Mokytojas pasiūlė dalyvauti rajoninėje olimpiadoje, sakė, kad reikėtų išdrožinėti didelę prieverpstę. Aš iš karto sutikau, nes man patinka dalyvauti įvairiose olimpiadose, konkursuose, kaip ir apskritai įvairiuose renginiuose, kur galiu atsiskleisti. Tad peržiūrėjau kitų prieverpsčių pavyzdžius ir rimtai ėmiausi darbo. Drožinėjau namuose, galima sakyti, ten įsirengiau darbo kampelį – kambarys būdavo pilnas drožlių. O mokykloje tik tonavau ir lakavau. Kai sužinojau, kad rajone laimėjau pirmą vietą ir važiuosiu į Lietuvos moksleivių technologijų olimpiadą, kuri vyks Kaune, labai apsidžiaugiau.
- Kaip sekėsi Kaune?
- Olimpiadoje viskas vyko grupėmis – pagal sąrašą. Mano grupėje buvo dar viena mergina ir vaikinukas. Maniau, jog ten atvykus duos temą ir reikės drožinėti, o teko išdrožti... koplytstulpį. Tiek aš, tiek mano kolegė turėjome peiliukus pjaustinėjimui, su kuriais koplytstulpio padaryti būtų neįmanoma. Gerai, kad kitas mūsų komandos narys buvo geriau „apsiginklavęs“ įrankiais. Mano kolegos parengė koplytstulpį dekoravimui, o aš dekoravau. Viskas puikiai pavyko, taip ir tapome 2-osios vietos prizininkais. Manau, kad ši olimpiada buvo tik ,,apšilimas“ prieš kitus metus, bet kitais metais!.. Tuo pačiu noriu labai padėkoti savo mokytojui R. Pupeikiui už visas tas pamokas, patarimus, rūpinimąsi.
- Ar galvoji, kad pomėgis medžio drožybai siesis su Tavo ateitimi?
- Na, gal tik iš dalies. Aš – būsima architektė: statybos ir panašiai. Tačiau manau, kad ir ateityje tai bus mano hobis.
- Žinau, kad domiesi dar daugeliu dalykų – tai vardink, nieko nenuslėpdama...
- Taip pat nuo vaikystės mėgau piešti, todėl, nors jau gerokai pavėlavusi, ėmiau lankyti Zarasų meno mokyklos Dailės skyrių. Dar esu „Tu – ne vienas“ korespondentė – man patinka šiame kolektyve, susiradau naujų draugų. Mokausi groti gitara. Dar labai patinka skaityti – apie įvairius sukrečiančius gyvenimiškus dalykus, taip pat nuotykius. Ir šiaip aš nemėgstu sėdėti namuose prie televizoriaus, mėgstu laisvalaikį leisti turiningai, įdomiai, visur pabūti, viską pamatyti, visur sudalyvauti.
- Koks esi žmogus savo pačios ir draugų akimis?
- Esu linksma, gyva, absoliuti optimistė – tikiu, kad viskas ir visada baigsis gerai. Jei kas nepasiseka – tai irgi gerai, juk iš nesėkmių, klaidų gauni galimybę pasimokyti ir daugiau tų klaidų nedaryti. Esu Svarstyklės – aš visada esu už teisybę, sąžiningumą, bet besipešančias puses stengiuosi nuraminti, sutaikyti, pasiūlyti kompromisą. Iš tiesų man pačiai manyje daug kas patinka, o labiausiai – kaip tik tas noras visur dalyvauti, optimizmas ir gebėjimas su visais greitai susidraugauti, sutarti. Draugams? Galbūt juos labiausiai traukia mano mokėjimas išklausyti – nesu aš tik šiaip pleputė, kalbanti vien apie save, moku klausytis ir išgirsti, kai reikia – paguosti, pralinksminti...
(Čia į pokalbį įsiterpė vyresnioji Dorinos sesuo Janina ir nerandančiai savo trūkumų seseriai šypsodamasi priminė, kad sesulė, girdi, labai mėgstanti, kad ją pagirtų, kad galėtų būti savikritiškesnė. „Na, man tikrai patinka, kai rodomas dėmesys, kai mane pagiria“, – nesiginčijo Dorina.)
- Ačiū už interviu. Linkime ir ateityje išlikti tokiai pat optimistei, draugiškai ir smalsiai.
Kalbino Gedmintė DIMITREVIČIŪTĖ
Vasilijaus KUKONENKOS nuotr.
Nuotraukos
Eimantė Petrauskaitė 2010-07-08 15:43:31
nuo 04-10.gif)
.jpg){kind=small}
