TELESKOPAS: Išskrendantiems su gandrais
AustÄ—ja SNARSKYTÄ–, apdovanota už tradicinÄ—s kultÅ«ros puoselÄ—jimÄ…, sako, jog etnokultÅ«ra yra jos gyvenimo dalis. MeilÄ— liaudies dainai, paproÄiams – tiesiog tai jai labai brangu, ji tuo gyvenanti. AustÄ—ja prisipažįsta, jog tikÄ—josi gauti apdovanojimÄ… už puikų mokymÄ…si, bet nesitikÄ—jo, jog jos nuopelnai bus pakylÄ—ti iki nominacijų. „Smagu, jog mane pastebÄ—jo kaip etnokultÅ«ros mylÄ—tojÄ… ir puoselÄ—tojÄ…“, – džiaugÄ—si mergina. AustÄ—ja taip pat mÄ—gsta poezijÄ…, ne tik dalyvauja bei puikiai pasirodo skaitovų konkursuose, bet ir pati kuria puikias, gilias eiles. Pasak jos, tai „maloniai sunkus darbas, kuris padeda suprasti ir analizuoti save, atskleisti sau tokį save, koks esi“, nes, kaip yra sakiusi merginos lietuvių kalbos mokytoja RÅ«ta DenafaitÄ—, poezija negali meluoti... Be viso to, AustÄ—ja mÄ—gsta tapyti, skaityti knygas, dievina gyvÅ«nus, mÄ—gsta leisti laikÄ… gamtoje (žygiai, pasiplaukiojimai valtimi, uogų rinkimas, šokinÄ—jimas per balas), diskutuoti protingais klausimais. Paklausta apie ateitį mergina sako neketinanti atsisakyti nÄ— vieno savo pomÄ—gio, nesvarbu, kokia bÅ«tų jos ateities profesija. Tai visada liks jos ir su ja.
Tomas JUODAGALVIS, apdovanotas už labai gerÄ… mokymÄ…si, sÄ—kmingÄ… dalyvavimÄ… olimpiadose, meninÄ—je, kÅ«rybinÄ—je ir sportinÄ—je veikloje, prasitarÄ—, jog gauti nors kokiÄ… padÄ—kÄ… jis tikÄ—jÄ™sis, taÄiau nominacijos – tikrai ne. Labai geras jausmas užliejÄ™s širdį.
Kaip gi vaikinui sekÄ—si visur suspÄ—ti, viskÄ… suderinti? „Kad daug derinti nÄ— nereikÄ—jo... Manau, jeigu nenori, tai laiko niekada neturÄ—si, taÄiau jei yra noras, tai ir laiko visada atrasi: ir mokslui, ir sportui ar kitai veiklai“, – sakÄ— Tomas. O sportuoti, ypaÄ Å¾aisti krepšinį, vaikinas labai mÄ—gsta, kaip ir bÅ«ti gamtoje, grybauti, žvejoti, važinÄ—tis dviraÄiu, vasarÄ… maudytis ežere, klausytis muzikos, kartais kurti bei vairuoti. Mokymuisi Tomas taip pat skyrÄ— nemažai laiko. „Negali gimti mokÄ—damas, vis tiek reikia ir knygÄ… paskaityti, ir papildomos medžiagos pasirankioti, žinoma, jei tau įdomu. Ir per pamokas nemiegoti prie telefono... Mokslas yra mokslas. Smagu, kai dalyvauji olimpiadoje ir gerai pasiseka, tai yra ir kaip tavo darbo įvertinimas, vadinasi, ne veltui tiek dirbai, – kalbÄ—jo Tomas. – Žinau, kad esu labai pareigingas: ir pats taip manau, ir iš aplinkinių esu girdÄ—jÄ™s. Tas pareigingumas, darbštumas, manau, priversdavo ir pamokas visÄ… laikÄ… parengti, ir kitus darbus ne tik pradÄ—ti, bet ir užbaigti“. Tomas įsitikinÄ™s, kad viso to – žinių, bendravimo ir kitų įgÅ«džių – gyvenime tikrai reikÄ—s.
KÄ… Tomas ketina studijuoti ateityje? „FizikÄ…, technologinius mokslus. Žinoma, fizika – sunkus mokslas, bet jis man pats įdomiausias, be to, šios srities specialybÄ—s dabar yra paklausios. Manau, reikia galvoti ir apie tai, kad baigus studijas reikÄ—s susirasti darbÄ…“, – padangÄ—se neskrajoja vaikinas.
MiglÄ— ÄŒEIKAUSKAITÄ–, pelniusi apdovanojimÄ… už menines, kÅ«rybines iniciatyvas ir sÄ—kmingÄ… organizacinÄ™ veiklÄ…, per dvylika mokyklinių metų sako spÄ—jusi išbandyti save daugelyje sriÄių. BÅ«dama 8erių metų įstojo į Zarasų meno mokyklos Choreografijos skyrių, Äia taip pat išmoko groti fortepijonu, vÄ—liau mokÄ—si ir baigÄ— Meno mokyklos DailÄ—s skyrių. Aštuonerius metus lankÄ— teatro studijÄ… pas režisierÄ™ GražinÄ… KarlaitÄ™, dalyvavo Giedojimo studijos veikloje, šoko tautinius šokius „Ąžuolo“ gimnazijos ir Meno mokyklos „AguonÄ—lÄ—s“ kolektyvuose, su merginomis subÅ«rÄ— merginų tinklinio komandÄ…... Pakalbinta MiglÄ— sakÄ—:
– Iš tikrųjų organizuodama bei dalyvaudama renginiuose gimnazijoje įdÄ—jau daug pastangų, laiko, jÄ—gų ir, be abejo, širdies, todÄ—l tikÄ—jausi, jog bÅ«siu viena iš pretendenÄių. Buvo nuostabus jausmas gavus apdovanojimÄ…. Nors ne dÄ—l jo dirbau: man nÄ—ra nieko įdomiau, kaip organizuoti renginius (labai norÄ—Äiau tai daryti ir ateityje). Mokslams tai niekada netrukdÄ—, kai nori, viskÄ… suspÄ—ji. Iš tikrųjų nominacijÄ… gavau tikriausiai už iniciatyvÄ…, nes be savo draugų, pagalbininkų nieko nebÅ«Äiau pasiekusi. Nuoširdžiai dÄ—koju visai 83iajai laidai, žmonÄ—ms, su kuriais kartu rengiau šventes. Tai buvo ne darbas, o vienas didelis malonumas. Nieko nÄ—ra geresnio, kaip pavykus šventei visiems kartu džiaugtis. AÄiÅ« ir auklÄ—tojai Renatai Žemaitienei, kad manimi tikÄ—jo ir pasitikÄ—jo, pakentÄ— mano „išsibarsÄiusį“ bÅ«dÄ… bei kartais, kaip ji sakydavo, hiperaktyvų elgesį. Apskritai šie ketveri metai gimnazijoje man buvo geriausi iš visų, praleistų mokykloje. Žinau, kad visų labai pasiilgsiu. Na, o saviškiams linkiu prisiminti, jog mes visi gimÄ—me po ta paÄia žvaigžde, visada gyvensime po ta paÄia saule, todÄ—l tikiuosi, jog atrasime noro ir laiko vieni kitiems“.
Žygimantas SINKEVIÄŒIUS, apdovanotas specialia padÄ—ka už sportinius laimÄ—jimus, pasakojo: „Sportas mano širdyje apsigyveno nuo pat mažų dienų – nuo pirmos klasÄ—s pradÄ—jau lankyti kvadrato treniruotes mokykloje, nuo antros – rankinio treniruotes Zarasų sporto mokykloje. Pamažu sportas tapo mano gyvenimu ir didžiule meile. O vienas įvykis įžiebÄ— dar didesnį pasitikÄ—jimÄ…: kai gavau sunkiÄ… kelio traumÄ…, daugelis galvojo, jog mano sportinei aistrai galas. Netgi pats tuo patikÄ—jau. TaÄiau man neleido nukabinti nosies mano trenerÄ— Daiva KaladinskienÄ—, kuri visuomet manimi tikÄ—jo ir ragino, kad nepasiduoÄiau! AÄiÅ« jai už tai. Tai ji įtikino mane, kad tik darbu galima pasiekti užsibrėžto tikslo.
Man gautas apdovanojimas reiškia labai daug – tai mano pastangų įvertinimas. Žinoma, specialiai jo nesiekiau, nes ne toks mano tikslas. Tiesiog buvau savimi ir stengiausi dalyvauti ten, kur esu reikalingiausias. Neslepiu, jog įdÄ—jau labai daug pastangų, jÄ—gų. Ir ateityje žadu savo gyvenimÄ… sieti su rankiniu, nes ši sporto šaka mane užburia nuolatiniu judÄ—jimu. Tai didelio greiÄio, jÄ—gos, mÄ…stymo ir darnių komandinių veiksmų reikalaujantis žaidimas. Man nepatinka individualus sportas, man patinka bÅ«tent komandinis žaidimas, nes jame turi bÅ«ti stiprus ir vieningas: jei pralaimi, pralaimi ne vienas, o visi, jei laimi, taip pat ne vienas, o visi!“
Ir mÅ«sų kalbintiems, ir visiems „pirmameÄiams gandreliams“ linkime plataus sparnų mosto, svetingų svetimų žemių, kurias jie pakilo užkariauti. SÄ—kmÄ—s!
Kalbino Arianda GRIŠÄŒENKO, Sandra PETKUTÄ–, Milda KOLESNIKOVAITÄ– ir Dominyka PARADNIKAITÄ–.