ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

  Pasakoja orientavimosi sporto asė Vilija REVAITĖ:

 - Yra kelios orientavimosi sporto rūšys – tai orientavimasis bėgte (OS), slidėmis (OSS), dviračiais (OSKD) bei visai neseniai atsiradę o-trail ir „lapės“. O-trail – tai neįgaliųjų, sėdinčių vėžimėliuose, orientavimosi sportas. Aš užsiimu orientavimusi bėgte bei slidėmis (kelis kartus esu dalyvavusi ir tiesiog slidinėjimo varžybose). Kitąmet bandysiu ir dviračiu, nes kartą teko treniruotis ir labai patiko – tikrai ekstremalūs pojūčiai, kai dviračiu riedant siaurais vingiuotais miško keliukais reikia įveikti įvairias kliūtis ir išsukti staigius posūkius. Kadangi dabar orientavimosi sporto Zarasuose kaip ir nebeliko, treniruočių programas gaunu iš trenerio Prano Mockaus, kuris gyvena Kaune.

 Orientavimosi sportu užsiimti pradėjau dar vaikystėje, bet kažin kodėl greitai lioviausi. Tačiau prieš keletą metų, 2009-ųjų pavasarį, vėl pradėjau tuo domėtis, dalyvavau orientacininkų stovykloje. Čia buvo gana daug prizininkų, kurie papasakojo, kaip treniruojasi, kur keliauja – įsiplieskė susidomėjimo ugnelė, užsinorėjau ir aš kažko siekti ir pasiekti. Tada ir pradėjau rimčiau treniruotis ir tą patį rudenį jau dalyvavau „Lietuvos taurės“ varžybose ir jau pačią pirmą dieną grupėje buvau pirma. Ir man, ir kitiems tai sukėlė didelį šoką, nes niekas nesitikėjo, kad taip greitai galima padaryti tokią pažangą. Tais pačiais metais Lietuvos vaikų, jaunių, jaunučių ir jaunimo rinktinėje buvau atsarginė, kartu vykau į Estiją ir pamačiau, kaip viskas vyksta. Visa komanda buvo labai draugiška, norėjosi būti jos nare. 2010 metais siekiau patekti į rinktinę ir nors labai sunkiai, bet pavyko. Nuo tų metų jau dalyvavau visuose Baltijos šalių čempionatuose. Šių metų pavasarį užsibrėžiau sau aukštesnį tikslą – pakliūti į Europos jaunių ir jaunučių čempionatą, vyksiantį Čekijoje. Iš pradžių tai atrodė nerealu, bet ryžtas ir užsispyrimas padarė savo – išplaukiau „į platesnius vandenis“. Netinginiavau ir vasarą, beveik visą ją aktyviai prasportavau, todėl galėjau džiaugtis rezultatais: Lietuvos čempionate sprinto distancijoje iškovotu aukso medaliu, vidutinėje trasoje – sidabro, o ilgojoje – bronzos medaliais. Vidury vasaros mokiausi orientuotis Slovėnijos miškuose, rudenį – Švedijos. Įspūdžių buvo labai daug ir įsimintinų.

Puikiai suprantu, kad nereikia užmigti ant laurų, turiu ir toliau įtemptai treniruotis. Tai darau savarankiškai ir su irkluotojais, nes kompanijoje būna daug linksmiau. Kadangi vasaros sezonas jau baigėsi, aktyviai rengiuosi žiemai, nes jau norisi stotis ant slidžių ir vėl save išbandyti.

  Nors treniruojuosi daug, žinoma, būna, kad ir patinginiauju. Sakau sau, kad bent dvi savaites prieš būsimas svarbias varžybas pradėsiu bėgioti, darysiu  rytais mankštą, tačiau būna įvairiai, kartais sunku prisiversti anksti keltis. Iš tiesų pats rimčiausias darbas būna stovyklose. Ten jau viską darom nuo A iki Z.  Darbas nenueina veltui – jau turiu visą lentyną apdovanojimų. 

   Esu labai dėkinga savo buvusiai Zarasų sporto mokyklos orientavimosi sporto trenerei Lidai Michailovai, kad ji mane treniravo ir skatino toliau tuo užsiimti, visada padedančiai irklavimo trenerei Vidai Memliukienei, žinoma, ir savo mamai, kuri kaip galėdama man padeda, net kartu į varžybas nuvažiuoja, visai šeimai ir draugams, kurie taip pat visada mane palaiko.

 Ar planuoju su sportu susieti savo ateitį? Na, nelabai norėčiau. Planuoju įgyti kokią rimtesnę specialybę, pavyzdžiui, verslo informacijos vadybos. Nors per sportą nukenčia mokslai, šiuo metu treniruosiuosi ir toliau, norėčiau pakliūti į Pasaulio jaunimo čempionatą (žinoma, geriausia būtų ir vasaros, ir žiemos). Man sportas yra gyvenimo būdas, o kartais ir dar daugiau. Manau, ir studijuojant pavyks bent kartais nuvažiuoti į stovyklas bei varžybas. O štai būti trenere negalėčiau – charakteris „ne tas“... Be to, norisi dar dirbti dėl savęs, o ne dėl kitų. Tačiau gal dar persigalvosiu, ir sportas nugalės viską. 
Kalbino ir pasakojimą parengė Eimantė PETRAUSKAITĖ.