ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

 Aleksandra ČIŽIKAITĖ, Zarasų kultūros centro renginių organizatorė, pasakoja: „Baigusi gimnaziją Zarasuose išvažiavau mokytis į Kauną, nors dauguma mano bendramokslių tuo metu vyko į Vilnių. Aš Vilniaus kažkodėl nemėgau, todėl ir dariau atvirkščiai. Kaune studijavau kultūros vadybą turėdama tikslą baigusi mokslus grįžti į Zarasus ir gauti darbą pagal šią specialybę. Aplinkiniai tuo metu man sakė, kad sugrįžus galimybių gauti darbą nebūsią, nes jo Zarasuose paprasčiausiai nėra. Savame mieste net praktikos negalėjau atlikti, todėl gavau pasiūlymą praktiką atlikti Nidoje. Po kiek laiko ten pasiūlė darbą kultūros centre, tačiau turizmo srityje. Iškart pajutau, kad tai – ne mano sritis, bet kitos galimybės nebuvo, tad teko dirbti ten. Tačiau galiausiai man pasisekė. Paskambinusi Zarasų kultūros centro direktorė J. Mikutavičienė pasakė, jog jiems manęs reikia, ir pakvietė grįžti. Aš, žinoma, nieko nelaukusi sugrįžau. Kitame krašte labai sunku, ten ir žmonės kitokie, o čia jaučiuosi namie, visi pažįstami. Dabar dirbu kultūros renginių organizatore ir negaliu niekuo skųstis. Viskas tikrai gerai, nors ir pasitaiko įvairių konfliktų, bet kur jų nebūna. Tačiau šis darbas man labai patinka, suteikia daug patirties. 

Visiems, norintiems grįžti atgal į gimtąjį miestą, norėčiau pasakyti, jog pirmiausia reikia labai norėti ir siekti savo tikslo pačiam, nes niekas kitas už tave to nepadarys. O tiems, kurie laukia nesulaukia, kaip greičiau pabėgti iš gimtinės, pasakyčiau, jog praėjus 20čiai metų jie greičiausiai labai gailėsis išvykę“.

Vaclovas STANKEVIČIUS, dirbantis Zarasų rajono savivaldybėje žemėtvarkininku, sakė: „Gyventi Zarasuose man yra daug mieliau nei Vilniuje, nes čia tiesiog geriau – ramu, gera. Man patinka mažo miestelio gyvenimo ritmas. Gyveni, gali pasižiūrėti, kas aplink darosi, o didmiestyje matai tik kitų mašinų „užpakalius“... Didmiestyje negali nei į miškelį, nei į ežerą pasižiūrėti, tiesiog nieko nematai“. 

Anot Vaclovo, dar besimokydamas vidurinėje mokykloje jis žinojęs, jog grįš į Zarasus, nes čia lengvas, neskubrus gyvenimo ritmas. Jis džiaugiasi pasirinkęs gyvenimą Zarasuose ir nė kiek nesigaili, jog grįžo į gimtinę. Paklaustas, ar planuoja ir ateityje gyventi Zarasuose, jis nedvejodamas atsako „Taip!“ ir priduria visiškai sutinkąs su patarle: „Visur gerai, bet namie geriausia“. 

Romas DOBROVOLSKIS, Zarasų jaunimo centro direktorius: „Jau besimokydamas Vytauto Didžiojo universitete žinojau, kad grįšiu gyventi į Zarasus. Kodėl? Negalėčiau sakyti, kad Kaune nepritapau, bet ten man kažko trūko, o tas kažkas, be jokios abejonės, buvo Zarasai. Taip, sutinku, kad karjeros laiptais mažame miestelyje lipti daug lengviau, bet tai nebuvo grįžimo į Zarasus priežastis. Pagrindinė priežastis – tai mažo miestelio gyvenimo ypatumai, o svarbiausia – žmonės. Žmonės čia daug mielesni, atviresni, patikimesni. Gyvenimas daug skaidresnis ir aiškesnis. Labai daug prie mano grįžimo į Zarasus prisidėjo tėvai bei UAB „Ersofta“ direktorius Ernestas Jurevičius, kuris tinkamu metu ir laiku pasiūlė puikią darbo vietą savo įmonėje Zarasuose.

Matyt, žmogus negyventų, jei negalvotų, kas būtų, jeigu būtų... Dažnai pagalvoju ir aš, kaip būtų, jei būčiau likęs Kaune ar gyvenčiau kur kitur, bet nė karto nesigailėjau, jog pasirinkau gyvenimą būtent Zarasų mieste“.

Kalbino: Aleksandrą – Vilija BUČENKAITĖ; Romą ir Vaclovą – Dominyka PARADNIKAITĖ, parengė Dorina ŠUKYTĖ.