2019 m. birželio 20 d., ketvirtadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems

Kviečiame NVO ir religines bendruomenes teikti paraiškas Zarasų rajono savivaldybės nevyriausybinių organizacijų ir religinių bendruomenių dalinio finansavimo iš Zarasų rajono savivaldybės biudžeto lėšų konkursui

Informacija
Verta aplankyti
 
 
  
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Bendruomeniniai šeimos namai „Saugi šeima“ 
 

 
 
 
vspace=4
 
Atnaujink būstą
  
 
 
Mes socialiniame tinkle  
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 

 

Svetainės sukūrimą rėmė

Kiti projektai
Naujiena
zrs

Tylėjimas gali prišaukti nelaimę

 MILDA (16 metų): – Mokydamasi šeštoje klasėje patyriau tai, ko daugiau patirti tikrai nenorėčiau. Viskas buvo puiku, kol mes su geriausia drauge ėmėme nepasidalyti kitų draugių. Ir nutiko taip, kad visi nuo manęs nusigręžė. Klasiokės man rašydavo bjaurias SMS, žemindavo, mokykloje ignoruodavo. Tos kelios savaitės man buvo labai sunkios, nesinorėjo eiti į mokyklą. Nežinau, kaip ilgai tai būčiau iškentusi. Laimei, po kurio laiko klasėje atsirado kelios mergaitės, kurios mane suprato ir priėmė į savo būrelį. Tai man labai padėjo, nes jaučiausi saugesnė, buvau ne viena.
SAMANTA (16 metų): – Dar ir dabar man sunku prisiminti tas dienas, kai mokiausi VVI klasėse. Tuo metu iš manęs klasės draugai ėmė tyčiotis, erzinti, stengdavosi pakenkti visais įmanomais būdais – ne tik žodžiais, bet neretai nukentėdavo ir mano asmeniniai daiktai. Tikriausiai jie taip elgėsi dėl mano ankstyvų spuogų, nes tuo metu tokia klasėje buvau vienintelė. Mokykloje manęs niekas negynė ir nepadėjo tai išgyventi, namuose pasiguosdavau mamai ir vienai iš klasiokių, bet kas iš to. Jaučiausi išskirtinė blogąja prasme, buvo labai sunku, kildavo visokių negerų minčių...
Dar ir šiandien keletas bendraklasių mėgsta pasityčioti, paerzinti. Svajoju greičiau palikti šį miestą, išvykti kuo toliau, kur manęs niekas nepažįsta. Manau, kad bendraklasiai mano atmintyje visados išliks kaip tikri niekšeliai...
VYTIS (17 metų): – Į bendramokslių nemalonę būdamas dvylikametis kartą buvau pakliuvęs ir aš – kažką leptelėjau klasės lyderio adresu, ir jis sukėlė visus prieš mane. Buvo tikrai sunku kasdien klausytis tyčiojimųsi iš mano išvaizdos, elgesio, buvo šaipomasi net iš mano tėvų. Prasidėjo ir stumdymai, apspjaudymai. Iš pradžių gūžiausi, visų šalinausi, bet tai buvo kaip žibalas į ugnį – tyčiodavosi tik dar labiau. Pradėjau nevaikščioti į mokyklą, blogiau mokytis, taigi netrukus sulaukiau ir „debilo“ pravardės. Niekam nesiskundžiau, tylėjau, net galvojau... viską baigti...  Laimei, tėvai suprato, kad kažkas negerai. Ačiū tėvui – pasikalbėjome, pasitarėme vyriškai. Jo patarimu, ėmiau ignoruoti pašaipūnus, tyčia pamokas išmokdavau kuo geriausiai, bet svarbiausia – ėmiau lankyti karatė užsiėmimus (ne dėl apsigynimo, nors kartą ir tai pravertė...), orientavimosi sporto būrelį ir susipažinau su naujais draugais, su kuriais bendraudavau, juokaudavau mokykloje per pertraukas. Pamažu pašaipūnams pasidarė neįdomu, taigi jie liovėsi kibti, o kai kartą niekaip nenurimstančiam „lyderiui“ ir pagrindiniam mano kankintojui užvežiau per nosį, tapau net populiarus... Kai kas iš buvusių „priešų“ ėmė siekti mano draugystės, bet aš nesiskubinau – anų dienų skriaudų ir šiandien neužmiršau...   
MANTĖ (18 metų): – Dar esant pradinių klasių mokinukei teko patirti smurtą... Prieš tai turėjau dvi geriausias drauges ir, kaip vaikystėje dažnai nutinka, jos susipyko – man teko pasirinkti tarp vienos iš jų, nors nenorėjau pyktis nė su viena. Taip kita kuriam laikui liko nuošalyje. Bet vėliau vis dėlto vėl susidraugavau su mūsų atstumtąja, ir šį kartą atstumta liko kita. Šis negražus žaidimas peraugo į visiškai nevaikišką karą... Antroji draugė, tapusi mūsų prieše, užvirė mums tikrą pragarą. Ji turėjo vyresnę seserį, kuri ją visuomet gindavo, na, o mes buvom tik dvi pradinukės. Kiekvieną dieną važiuodamos autobusu sulaukdavome ,,krūvos“ keiksmažodžių, pravardžiavimų, kitokio tyčiojimosi ir netgi apstumdymų. Atrodo, kad tuo metu galėjo padėti aplinkiniai, vyresni vaikai, pasakyti joms, kad taip negalima, bet ne – jie tik pasijuokdavo iš mūsų... 
  Pasiskųsti tėvams negalėjome, nes vos pasiskundus kitą dieną sulaukdavome dvigubos patyčių porcijos. Taip mes, mažos mergaitės, nieko negalinčios ir prigąsdintos, kentėjome dvejus metus. Kiek mes prisiverkdavome drauge, susikabinusios už rankų. Dar pamenu, jog vieną dieną pasižadėjome niekuomet nesityčioti iš kitų žmonių, nes pačios patyrėme, ką tai reiškia...
Taigi – kodėl tyčiojamasi? Kokiam amžiui labiausiai būdingos patyčios? Ką daryti, kad patyčių nebebūtų? Ar kalbėjimas apie šią problemą gali ką nors pakeisti?
Apie tai pasidalyti savo mintimis paprašėme psichologę Iną BARDINSKIENĘ bei Salako bendruomenės centro socialinę darbuotoją Laimutę JUODKIENĘ.
Patyčios atsiranda todėl, kad menkas tarpusavio bendravimas tarp vaikų, šeimoje. Ši problema tampa ypač aktuali, kai atsiskiria „aš“, „tu“ ir „mes“. Tada galima įvardyti visas priežastis, kodėl tyčiojamasi, bet dažniausiai tos priežastys taip ir lieka neįvardytos. Juk vaikai savęs neanalizuoja, jie nenori įžvelgti savo klaidų, o suaugusieji apie tai vaikams užsimena labai atsargiai ir tyliai. Mano, kad vaikas susimąstys, bet sulaukiama kitokio atsako – jis pradeda elgtis labai konfliktiškai ir negražiai kitų vaikų atžvilgiu.
Yra situacijų, kai tyčiojasi silpnesni vaikai, – žemindami kitus jie nori pasirodyti stipriais. Dažnai tyčiojasi ir stipresni, gabūs mokiniai – taip jie nori parodyti savo viršų. Patyčios kyla, kai dominuoja labai išsivystęs didysis „aš“: esu svarbiausias, o visi kiti – niekas. Tuo tarpu jų „aukoms“ kyla visokių baimių.  Jei jos ateina ir pasipasakoja, kad iš jų yra tyčiojamasi, po to gauna „skundiko“ pravardę ir nukenčia dar labiau... Tada  užsidaro savyje, bando nuo viso to pabėgti. 
Tyčiojasi ne vien paaugliai. Patyčios prasideda jaunesniajame mokykliniame amžiuje, o agresyviausi būna maždaug šeštų klasių mokiniai.
O kalbėti apie šią problemą, aiškinti jos priežastis, būdus, kaip tai įveikti, būtina. Tėvai kartais jaučia ir žino, kad yra problemų, bet nenori jų įvardyti. Jie mato, kad kažkas negerai, bet kas tas „kažkas“ – nežino, o kai kurie net nenori suprasti. Tada bandome aiškintis. Kai buvo konferencija Salako pagrindinėje mokykloje, labai daug apie tai kalbėjome, rodėme statistikos duomenis apie patyčias. Kai kurie tėvai buvo labai susidomėję, matyt, vėliau apie tai kalbėjosi ir su savo atžalomis – maždaug pusę metų viskas buvo gerokai aprimę. Tačiau dalis tėvų mūsų nenori net klausytis, o apsilankius mums namuose pokalbiui net ima grasinti...
Žinoma, daug aiškinamės ir su pačiais vaikais. Kartojame vaikams: nedarykit kitam to, ko nenorėtumėt, kad darytų jums. Ir jeigu jie apie tai pagalvoja, galbūt ir susimąsto. Nors dažniausiai daro impulsyviai – pirma padaro, o tik tada pagalvoja, ką padarė...
Salake jau penkti metai vyksta projektas „Padėk sau“. Dirbame su šeimomis, su vaikais. Kasdien ateina maždaug 12 vaikų, nors kartais būna ir 20, o kartais – tik 6. Daugiausia susirenka IVI klasių mokinių, nors ateina ir vyresni, bet jie dažniausiai eina į rūsį, kur yra treniruoklių salė, biliardas.
Stengiamės, kad vaikai laisvalaikiu ne gatves „šlifuotų“, bet veiktų ką nors naudingo. Po pamokų pas mus yra suplanuota namų darbų ruoša – atsisėdame ir mokomės. Taip pat mokome higienos, patys gaminamės valgyti, tvarkomės, mokome gerbti vyresnį žmogų ir daugelio kitų dalykų. Ypač skatiname vaikus siūlyti savo idėjas. Nors pasitaiko, kad kurią dieną visi tingime ką nors daryti – tada atsisėdame, apsikabiname ir žiūrime filmukus, bandome juose įžvelgti kažką gero. Mums atrodo, kad esam draugiška koalicija, neturime paslapčių...
Labai laukiame savanorių – pavyzdžiui, praėjusią vasarą mums padėjo Andrius su drauge (Andrius kažkada irgi lankė šį centrą). Ypač pagalbininkų ieškome vasarą, kai einame į paplūdimį, – sužiūrėti 20 vaikų yra labai sunku... Pagaliau ne tik sužiūrėti, bet ir su jais tinkamai bendrauti, išklausyti, atsakyti į jiems iškilusius klausimus ir pagelbėti sprendžiant jų problemas. O pagelbėti būtina, nes tylus kentėjimas ir užsisklendimas gali prišaukti nelaimę... 
Bendraamžius kalbino Vilija BUČENKAITĖ, Gedmintė DIMITREVIČIŪTĖ, suaugusiųjų mintis užrašė ir medžiagą parengė Eglė SADAUSKAITĖ.

Eimantė Petrauskaitė 2011-03-21 18:30:32