Tylėjimas gali prišaukti nelaimę
MILDA (16 metų): – Mokydamasi šeštoje klasÄ—je patyriau tai, ko daugiau patirti tikrai nenorÄ—Äiau. Viskas buvo puiku, kol mes su geriausia drauge Ä—mÄ—me nepasidalyti kitų draugių. Ir nutiko taip, kad visi nuo manÄ™s nusigręžė. KlasiokÄ—s man rašydavo bjaurias SMS, žemindavo, mokykloje ignoruodavo. Tos kelios savaitÄ—s man buvo labai sunkios, nesinorÄ—jo eiti į mokyklÄ…. Nežinau, kaip ilgai tai bÅ«Äiau iškentusi. Laimei, po kurio laiko klasÄ—je atsirado kelios mergaitÄ—s, kurios mane suprato ir priÄ—mÄ— į savo bÅ«relį. Tai man labai padÄ—jo, nes jauÄiausi saugesnÄ—, buvau ne viena.
SAMANTA (16 metų): – Dar ir dabar man sunku prisiminti tas dienas, kai mokiausi VVI klasÄ—se. Tuo metu iš manÄ™s klasÄ—s draugai Ä—mÄ— tyÄiotis, erzinti, stengdavosi pakenkti visais įmanomais bÅ«dais – ne tik žodžiais, bet neretai nukentÄ—davo ir mano asmeniniai daiktai. Tikriausiai jie taip elgÄ—si dÄ—l mano ankstyvų spuogų, nes tuo metu tokia klasÄ—je buvau vienintelÄ—. Mokykloje manÄ™s niekas negynÄ— ir nepadÄ—jo tai išgyventi, namuose pasiguosdavau mamai ir vienai iš klasiokių, bet kas iš to. JauÄiausi išskirtinÄ— blogÄ…ja prasme, buvo labai sunku, kildavo visokių negerų minÄių...
Dar ir šiandien keletas bendraklasių mÄ—gsta pasityÄioti, paerzinti. Svajoju greiÄiau palikti šÄ¯ miestÄ…, išvykti kuo toliau, kur manÄ™s niekas nepažįsta. Manau, kad bendraklasiai mano atmintyje visados išliks kaip tikri niekšeliai...
VYTIS (17 metų): – Ä® bendramokslių nemalonÄ™ bÅ«damas dvylikametis kartÄ… buvau pakliuvÄ™s ir aš – kažkÄ… leptelÄ—jau klasÄ—s lyderio adresu, ir jis sukÄ—lÄ— visus prieš mane. Buvo tikrai sunku kasdien klausytis tyÄiojimųsi iš mano išvaizdos, elgesio, buvo šaipomasi net iš mano tÄ—vų. PrasidÄ—jo ir stumdymai, apspjaudymai. Iš pradžių gūžiausi, visų šalinausi, bet tai buvo kaip žibalas į ugnį – tyÄiodavosi tik dar labiau. PradÄ—jau nevaikšÄioti į mokyklÄ…, blogiau mokytis, taigi netrukus sulaukiau ir „debilo“ pravardÄ—s. Niekam nesiskundžiau, tylÄ—jau, net galvojau... viskÄ… baigti... Laimei, tÄ—vai suprato, kad kažkas negerai. AÄiÅ« tÄ—vui – pasikalbÄ—jome, pasitarÄ—me vyriškai. Jo patarimu, Ä—miau ignoruoti pašaipÅ«nus, tyÄia pamokas išmokdavau kuo geriausiai, bet svarbiausia – Ä—miau lankyti karatÄ— užsiÄ—mimus (ne dÄ—l apsigynimo, nors kartÄ… ir tai pravertÄ—...), orientavimosi sporto bÅ«relį ir susipažinau su naujais draugais, su kuriais bendraudavau, juokaudavau mokykloje per pertraukas. Pamažu pašaipÅ«nams pasidarÄ— neįdomu, taigi jie liovÄ—si kibti, o kai kartÄ… niekaip nenurimstanÄiam „lyderiui“ ir pagrindiniam mano kankintojui užvežiau per nosį, tapau net populiarus... Kai kas iš buvusių „priešÅ³“ Ä—mÄ— siekti mano draugystÄ—s, bet aš nesiskubinau – anų dienų skriaudų ir šiandien neužmiršau...
MANTÄ– (18 metų): – Dar esant pradinių klasių mokinukei teko patirti smurtÄ…... Prieš tai turÄ—jau dvi geriausias drauges ir, kaip vaikystÄ—je dažnai nutinka, jos susipyko – man teko pasirinkti tarp vienos iš jų, nors nenorÄ—jau pyktis nÄ— su viena. Taip kita kuriam laikui liko nuošalyje. Bet vÄ—liau vis dÄ—lto vÄ—l susidraugavau su mÅ«sų atstumtÄ…ja, ir šÄ¯ kartÄ… atstumta liko kita. Šis negražus žaidimas peraugo į visiškai nevaikiškÄ… karÄ…... Antroji draugÄ—, tapusi mÅ«sų prieše, užvirÄ— mums tikrÄ… pragarÄ…. Ji turÄ—jo vyresnÄ™ seserį, kuri jÄ… visuomet gindavo, na, o mes buvom tik dvi pradinukÄ—s. KiekvienÄ… dienÄ… važiuodamos autobusu sulaukdavome ,,krÅ«vos“ keiksmažodžių, pravardžiavimų, kitokio tyÄiojimosi ir netgi apstumdymų. Atrodo, kad tuo metu galÄ—jo padÄ—ti aplinkiniai, vyresni vaikai, pasakyti joms, kad taip negalima, bet ne – jie tik pasijuokdavo iš mÅ«sų...
Pasiskųsti tÄ—vams negalÄ—jome, nes vos pasiskundus kitÄ… dienÄ… sulaukdavome dvigubos patyÄių porcijos. Taip mes, mažos mergaitÄ—s, nieko negalinÄios ir prigÄ…sdintos, kentÄ—jome dvejus metus. Kiek mes prisiverkdavome drauge, susikabinusios už rankų. Dar pamenu, jog vienÄ… dienÄ… pasižadÄ—jome niekuomet nesityÄioti iš kitų žmonių, nes paÄios patyrÄ—me, kÄ… tai reiškia...
Taigi – kodÄ—l tyÄiojamasi? Kokiam amžiui labiausiai bÅ«dingos patyÄios? KÄ… daryti, kad patyÄių nebebÅ«tų? Ar kalbÄ—jimas apie šiÄ… problemÄ… gali kÄ… nors pakeisti?
Apie tai pasidalyti savo mintimis paprašÄ—me psichologÄ™ InÄ… BARDINSKIENĘ bei Salako bendruomenÄ—s centro socialinÄ™ darbuotojÄ… LaimutÄ™ JUODKIENĘ.
PatyÄios atsiranda todÄ—l, kad menkas tarpusavio bendravimas tarp vaikų, šeimoje. Ši problema tampa ypaÄ aktuali, kai atsiskiria „aš“, „tu“ ir „mes“. Tada galima įvardyti visas priežastis, kodÄ—l tyÄiojamasi, bet dažniausiai tos priežastys taip ir lieka neįvardytos. Juk vaikai savÄ™s neanalizuoja, jie nenori įžvelgti savo klaidų, o suaugusieji apie tai vaikams užsimena labai atsargiai ir tyliai. Mano, kad vaikas susimÄ…stys, bet sulaukiama kitokio atsako – jis pradeda elgtis labai konfliktiškai ir negražiai kitų vaikų atžvilgiu.
Yra situacijų, kai tyÄiojasi silpnesni vaikai, – žemindami kitus jie nori pasirodyti stipriais. Dažnai tyÄiojasi ir stipresni, gabÅ«s mokiniai – taip jie nori parodyti savo viršÅ³. PatyÄios kyla, kai dominuoja labai išsivystÄ™s didysis „aš“: esu svarbiausias, o visi kiti – niekas. Tuo tarpu jų „aukoms“ kyla visokių baimių. Jei jos ateina ir pasipasakoja, kad iš jų yra tyÄiojamasi, po to gauna „skundiko“ pravardÄ™ ir nukenÄia dar labiau... Tada užsidaro savyje, bando nuo viso to pabÄ—gti.
TyÄiojasi ne vien paaugliai. PatyÄios prasideda jaunesniajame mokykliniame amžiuje, o agresyviausi bÅ«na maždaug šeštų klasių mokiniai.
O kalbÄ—ti apie šiÄ… problemÄ…, aiškinti jos priežastis, bÅ«dus, kaip tai įveikti, bÅ«tina. TÄ—vai kartais jauÄia ir žino, kad yra problemų, bet nenori jų įvardyti. Jie mato, kad kažkas negerai, bet kas tas „kažkas“ – nežino, o kai kurie net nenori suprasti. Tada bandome aiškintis. Kai buvo konferencija Salako pagrindinÄ—je mokykloje, labai daug apie tai kalbÄ—jome, rodÄ—me statistikos duomenis apie patyÄias. Kai kurie tÄ—vai buvo labai susidomÄ—jÄ™, matyt, vÄ—liau apie tai kalbÄ—josi ir su savo atžalomis – maždaug pusÄ™ metų viskas buvo gerokai aprimÄ™. TaÄiau dalis tÄ—vų mÅ«sų nenori net klausytis, o apsilankius mums namuose pokalbiui net ima grasinti...
Žinoma, daug aiškinamÄ—s ir su paÄiais vaikais. Kartojame vaikams: nedarykit kitam to, ko nenorÄ—tumÄ—t, kad darytų jums. Ir jeigu jie apie tai pagalvoja, galbÅ«t ir susimÄ…sto. Nors dažniausiai daro impulsyviai – pirma padaro, o tik tada pagalvoja, kÄ… padarÄ—...
Salake jau penkti metai vyksta projektas „PadÄ—k sau“. Dirbame su šeimomis, su vaikais. Kasdien ateina maždaug 12 vaikų, nors kartais bÅ«na ir 20, o kartais – tik 6. Daugiausia susirenka IVI klasių mokinių, nors ateina ir vyresni, bet jie dažniausiai eina į rÅ«sį, kur yra treniruoklių salÄ—, biliardas.
StengiamÄ—s, kad vaikai laisvalaikiu ne gatves „šlifuotų“, bet veiktų kÄ… nors naudingo. Po pamokų pas mus yra suplanuota namų darbų ruoša – atsisÄ—dame ir mokomÄ—s. Taip pat mokome higienos, patys gaminamÄ—s valgyti, tvarkomÄ—s, mokome gerbti vyresnį žmogų ir daugelio kitų dalykų. YpaÄ skatiname vaikus siÅ«lyti savo idÄ—jas. Nors pasitaiko, kad kuriÄ… dienÄ… visi tingime kÄ… nors daryti – tada atsisÄ—dame, apsikabiname ir žiÅ«rime filmukus, bandome juose įžvelgti kažkÄ… gero. Mums atrodo, kad esam draugiška koalicija, neturime paslapÄių...
Labai laukiame savanorių – pavyzdžiui, praÄ—jusiÄ… vasarÄ… mums padÄ—jo Andrius su drauge (Andrius kažkada irgi lankÄ— šÄ¯ centrÄ…). YpaÄ pagalbininkų ieškome vasarÄ…, kai einame į paplÅ«dimį, – sužiÅ«rÄ—ti 20 vaikų yra labai sunku... Pagaliau ne tik sužiÅ«rÄ—ti, bet ir su jais tinkamai bendrauti, išklausyti, atsakyti į jiems iškilusius klausimus ir pagelbÄ—ti sprendžiant jų problemas. O pagelbÄ—ti bÅ«tina, nes tylus kentÄ—jimas ir užsisklendimas gali prišaukti nelaimÄ™...
Bendraamžius kalbino Vilija BUÄŒENKAITÄ–, GedmintÄ— DIMITREVIÄŒIŪTÄ–, suaugusiųjų mintis užrašÄ— ir medžiagÄ… parengÄ— EglÄ— SADAUSKAITÄ–.