2019 m. spalio 23 d., trečiadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. info@zarasai.lt
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
Versija neįgaliesiems
Informacija
Naujiena
zrs

Užsidirbti galima, bet...

 Jauniausiam mūsų kalbintam vaikinui EIMANTUI buvo vos penkiolika metų, kai jis pirmą kartą išvyko padirbėti į užsienį. Dabar jis, jau aštuoniolikmetis, tai prisimena tik teigiamai. Darbą tuomet jis gavo, žinoma, padedant giminaičiui, be to, dirbo nelegaliai, tačiau dėl to sako neturėjęs jokių nemalonumų. Eimantas mano, kad užsienyje yra daugiau galimybių užsidirbti nei Lietuvoje, bet, žinoma, reikia ir labai stengtis. Jis, penkiolikmetis, dirbo po 8 valandas per dieną, 45 dienas per savaitę, fabrike buvo  labai šalta, nes ten gaminamas maistas. Be to, labai ilgėjosi artimųjų ir draugų. Tačiau jam patiko, kad žmonės Anglijoje labai draugiški ir paslaugūs, be to, buvo įdomu pagyventi svetimoje šalyje, susipažinti su kitokia aplinka, papročiais. Ar jis siūlytų draugams vykti dirbti vasarą į užsienį? „Jei kas nori užsidirbti ir šiaip akis prasikrapštyti – taip“, – nedvejodamas sako Eimantas.
 
„Labai ilgėjausi artimųjų ir draugų...“
 
Tačiau ne visiems pasiseka svetur lengvai susirasti darbą. Aštuoniolikmečiai JURIJUS ir REMIGIJUS, prisiklausę kalbų apie lengvai uždirbamus pinigus, išpylė Anglijon nežinodami nei kur dirbs, nei kur gyvens. Patiklius vaikinus apsiėmęs pagloboti ir už nemenką sumelę surasti darbą pažadėjęs iš kažkur išdygęs „tautietis draugas“ netrukus dingo su visais pinigais... Vaikinams, sako, tekę ir pabadauti, ir parke ant suoliuko pamiegoti... Vėliau gavę menkai apmokamą darbą, šiaip taip susitaupę ir sugrįžę į Lietuvą. Apskritai jie to nenori nė prisiminti, tik puse lūpų prasitarė, kad sugrįžę draugams sakę, jog viskas OK, nes buvo gėda prisipažinti...
Aštuoniolikmetė mergina, pavadinkime ją PAULINA (mergina nenori, kad būtu minimas jos vardas), apie galimybes užsidirbti užsienyje atsiliepia teigiamai, tačiau tikina, kad ne viskas ten rožėmis klota, kaip kartais nukalbama. „Pirmą kartą užsidirbti per moksleivių vasaros atostogas į Vokietiją išvykau būdama septyniolikos. Teko padirbėti nelegaliai, nes dokumentų dar įforminti negalėjo – nepilnametė. Bet džiaugiuosi, kad darbdavys pasitaikė supratingas ir sutiko priimti dirbti be dokumentų, nors dėl to smarkiai rizikavo. Dirbti teko nemažai, bet laisvo laiko užtekdavo ir pramogoms, ir susipažinimui su šia šalimi, – pasakojo Paulina. – Šią vasarą vėl nusprendžiau padirbėti Vokietijoje. Tik dabar vykau su tikslu užsidirbti pinigų savo svajonei įgyvendinti, taigi važiavau nusiteikusi rimtai dirbti, o ne pramogauti. Prisistačiau tam pačiam įmonės savininkui, jis sutiko priimti dirbti, dabar jau legaliai, bet vėliau kilo šiokių tokių nesklandumų dėl dokumentų. Teko tikrai daug prisinervinti, o ir Lietuvoje giminėms bei draugams nemažai pabėgioti. Laimei, dokumentus gavau ir likau dirbti.
 
„Vykau su tikslu užsidirbti pinigų savo svajonei įgyvendinti...“
 
 Darbas pasitaikė nesunkus, gerai apmokamas ir dirbti reikėjo tik pusę dienos. Matydama, jog turiu pakankamai laisvo laiko, susiradau antrą darbą. Dabar jau matydavau tik darbą, darbą, darbą... Buvo tikrai sunku, labai ilgėjausi Lietuvos ir saviškių bei draugų, bet žinojau, dėl ko tai darau, ir labai stengiausi. O Vokietijoje vertinamas žmogaus darbštumas, jei darbdavys mato, kad dirbi sąžiningai, stengiesi, tai ir algą pakelia ar premiją kokią skiria. Per tuos kelis mėnesius užsidirbau tikrai daug – Lietuvoje apie tokį uždarbį gali tik pasapnuoti. Žinoma, buvo tokių atvejų kai atsižvelgė į tai, jog esu imigrantė, bet tai tik pavieniai žmonės, kurie mano, kad tokie imigrantai kaip aš vagiame iš jų darbą ir nemokame mokesčių, nors mokesčius valstybei mokėjau kaip priklauso“.
Paulina sakė suprantanti, kodėl Lietuvoje į emigrantus žiūrima šnairai, girdi, jie nemyli Lietuvos, parsiduoda už sotesnį kąsnį, bet... „Palyginus darbo sąlygas, algą bei galimybes Vokietijoje ir Lietuvoje pastaroji tikrai smunka netgi paauglių akyse. Net ir žmonės ten yra malonesni, gatvėje visuomet tau šypsosi, nors tu jų net nepažįsti. O Lietuvoje arba kad ir Zarasuose? Jei nepažįstamam pasakysi „Labas“ ar nusišypsosi, dar nesveika palaikys“, – nelinksmai šypteli mergina.
Mūsų pakalbintas jaunuolis aštuoniolikmetis MANTAS (vardas taip pat pakeistas) apie savo darbą užsienyje pasakoja: ,,Pernai vasarą dirbau Lietuvoje. Užsidirbau, na, truputį... Šią vasarą išvykau dirbti į Angliją, nes norėjau pamatyti, kaip ir kas ten yra, išbandyti save. Labiausiai jaudinosi ir nerimavo mama, bet ir aš, neslėpsiu, tikrai bijojau taip toli keliauti nežinodamas, kaip ten bus, ar užteks pinigų po poros savaičių grįžti  namo, jei nepasisektų. Darbą lyg ir turėjau, lyg ir ne, nežinojau, kaip ten bus, žodžiu, važiavau laimės ieškoti. Pradėjau dirbti, beje, legaliai. Darbas buvo tikrai sunkus, bet ir žiauriai gerai apmokamas. Anglai negaili mokėti už gerą darbą. Dirbau, stengiausi, nes juk to ir važiavau. Buvo dienų, kai dirbau nuo 6 ryto iki 9 valandų vakaro su trim pusvalandinėm pertraukytėm. Tai yra daug, labai daug. Ir dirbdavau beveik kiekvieną dieną, taigi septynias dienas per savaitę. Laisvą dieną pasiimdavau, kai būdavo koks koncertas ar kai labai norėdavau kur nors nukeliauti, bet tai būdavo retai. Po poros savaičių darbo mane paaukštino pareigose. Man buvo keista, kad moksleivis gali dirbti užsienyje, užsidirbti ir gyventi. Darbo sąlygos buvo nerealiai geros, nes ten saugumas yra pirmoje vietoje, o gyvenimo sąlygas susikūriau tokias, kokias norėjau, man užteko.
 
„Lietuvoje valdžia nieko nedaro, kad jaunas žmogus galėtų dirbti ir užsidirbti...“
 
Rekomenduočiau ir kitiems jauniems žmonėms padirbėti užsienyje, jei nori užsidirbti. Jei už porą darbo dienų nusiperki gerą nešiojamą kompiuterį, tai kodėl gi ne? Aš pats planuoju baigęs 12tą klasę bandyti kabintis į gyvenimą ten, užsienyje, nes Lietuvoje nematau perspektyvų. Valdžia aikčioja dėl jaunų žmonių emigracijos, bet nieko nedaro, kad tas jaunas žmogus Lietuvoje galėtų dirbti ir užsidirbti...“
Tačiau JULIUS (20 m.) mano kitaip.
 
„Užsienyje jaučiausi... na, tiesiog darbiniu jaučiu...“
 
„Ir aš esu pusę metų dirbęs Airijoje ir neblogai užsidirbęs, bet... Svetimas man buvo tas kraštas, svetimi žmonės, kažin, ar kada nors betaptų savais... Ne pinigų gausumas pagaliau viską lemia. Lietuvoje mano šeima, draugai, čia aš kalbu gimtąja kalba, matau nuo vaikystės pamiltus ežerus, pušynus – žodžiu, čia aš jaučiuosi esąs namuose, savas, mylimas. Užsienyje gi jaučiausi... na, tiesiog darbiniu jaučiu, ir tiek. Manau, jei stengsiuosi dirbti ne prasčiau kaip Airijoje (o, jei visi taip dirbtume!), tai ir Lietuvoje galėsiu šio bei to pasiekti. Užsienyje užsidirbau studijoms, o dabar bandysiu baigti mokslus, rasti darbą ir susikurti gyvenimą Lietuvoje. Siūlyčiau ir kitiems pabandyti surasti savo laimę pirmiausia savame krašte“, – sakė Julius. 
Dėkojame jaunimui už nuoširdžius atsakymus.
Bendraamžius kalbino Gedmintė DIMITREVIČIŪTĖ ir Egidijus PETRAUSKAS, Gedmintės parengimas ir nuotrauka. 
Nuotraukos



Eimantė Petrauskaitė 2011-10-23 19:17:23