LEGENDA

 

 

            500 metų gyvuojančio Zarasų miesto pavadinimas įamžina seną sėlių gentį ir yra sėliškos kilmės. Miesto vardo kilmę išaiškino kalbininkas Kazimieras Būga - jis ežerų krašto sostinei įteisintas 1929 m. sausio 29 d. Lietuvos ministrų kabineto nutarimu. Tiesa, norint pakeisti miesto vietovardį, net kelerius metus vyko susirašinėjimas su Lietuvos Vyriausybe, garbūs Lietuvos žmonės rašė tarpininkavimo laiškus:

            Jonas Jablonskis: „Tamstų miestas vadinasi Zarasai. „Ežerėnais“ pradėjo jį vadinti raštuose, rodos, Kaz. Jaunius; juo sekdamas ir aš esu pavartojęs raštuose Ežerėnų vardą, paskum, supratęs savo klaidą visada kalbėdavau prireikus tiktai apie Zarasų miestą. Šiuo atžvilgiu laikausi tų aiškinimų, kurių žymų pluoštą yra davęs K. Būga. Patariu ir Tamstoms laikytis to vardo, kuris Tamstų apskrityje tikrai yra prigijęs žmonių kalboje. Karo pradžioje man teko gyventi netoli Zarasų; tada pastebėjau, jog žmonėse tikrai gyvas yra tiktai „Zarasų“ vardas“.¹⁵

            Juozas Tumas – Vaižgantas: „Aš Jūsų miestą vadinu Zarasais, kaip Zarasais vadino visi mūsų tėvai ir seneliai. Aš esu kuo ne zarasiškis, tai žinau „Ežerėnai“ yra naujadaras, kurio iki šiol niekas sodiečių nesupranta. „Švietimo Darbo“ 1920 m. Nr. 11 p. 33-36 a. a. prof. K. Būga, jis juk autoritetas, pergelta širdimi sako: „Lietuvos vietų vardai – nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas“. Kas jų nėra taisęs!:… Tiek šių dienų Vyriausybės kišamiems Ežerėnams, tiek Jauniams Ežerėnams nėra pamato vietos žmonių kalboje… Zarasams, arba, tariant senoviškai, Ezerasams, vardas minta gilioje senovėje, tos lietuvių padermės, kuri ežerą tarė ezeras, būtent, sėlių…“¹⁶

            O kaip Zarasai atrodė jiems kuriantis? Ko gero kalvoje, ant kurios dabar išsidėstęs miestas, buvo dykvietė, kurioje ošė reta pušų ir ąžuolų giraitė. Tik vakarinėje kalvos papėdėje stovėjo nedidelis kaimelis, kurį sudarė kelios pirkios. Netoli kaimelio, Didžiojoje saloje, kurią nuo gyvenamos teritorijos skyrė nedidelis sąsiauris, stūksojo mūrinis vyrų katalikų vienuolynas ir bažnyčia. Kada ir kas įkūrė vienuolyną – tikslių žinių nėra. Šioje gražioje vietovėje, apsuptoje ežerų, netrukus ėmė kurtis ir miestelis, kuriam pradžią davė čia atvykę keli laisvieji amatininkai, dvasiškiai ir pirkliai. Manoma, kad Zarasai galėjo turėti glaudžius santykius su kaimyninėmis Polocko kunigaikštystėmis¹…  

            Remiantis istoriniais šaltiniais, teigiama, kad Zarasuose prieš 1508 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. XV-XVI a. sandūroje tuometinio miesto teritorijoje buvo įkurtas vyskupo dvaras. 1522 m. prie Zarasų parapijinės bažnyčios buvo įsteigta altarija. Sprendžiant pagal 1539 m. vyskupo valdų pajamas, Zarasai jau tuo metu prilygo Molėtams, bet buvo mažesni už Kuktiškes, Labanorą, Tauragnus, Salaką.

            1610 m. Lenkijos ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza Zarasuose pastatė naują bažnyčią ir jau 1613 m. Zarasų vietovė pirmą kartą pažymėta LDK žemėlapyje. Tačiau toliau Zarasams augti ir stiprėti nebuvo lemta, nes jie nuolat kentėjo nuo gaisrų, karų bei epidemijų.

            1795 m. po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo Zarasai ir aplinkinės jo teritorijos atiteko carinei Rusijai, o Zarasų dvaras su miestu buvo perduotas Vilniaus gubernijos žinion ir tapo carinės Rusijos iždo nuosavybe.

            Ypatingą vaidmenį Zarasų gyvenime suvaidino 1830-1836 m. naujojo plento tiesimas. Šis kelias jungė Sankt Peterburgo-Varšuvos miestus ir ėjo per Daugpilį, Zarasus, Uteną, Ukmergę, Kauną. Zarasams tai buvo svarbi susisiekimo arterija ir vietovė tapo nemenku susisiekimo punktu.

            1836 m. caro Nikolajaus I įsakymu apskrities centras iš Vydžių buvo perkeltas į Zarasus, o miestui suteiktas Novoaleksandrovsko vardas ir padovanotas herbas. 1842 m. buvo galutinai suformuota Zarasų apskritis, kuri apėmė 6072 kv. km plotą ir buvo prijungta prie naujai įkurtos Kauno gubernijos. Į apskrities ribas įėjo 5 policijos rajonai ir 27 valsčiai. 1843 m. Zarasuose buvo įsteigta miesto dūma, jai priskirtos rotušės funkcijos. Nuo to meto prasidėjo spartus miesto augimas.

            Zarasų krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo sparčiai vykdoma rusifikacijos politika, ji ypač sustiprėjo po 1863 m. sukilimo. Atgimimas Zarasuose susijęs su tautos dvasios žadintojų gydytojo Dominyko Bukonto ir advokato Antano Tumėno vardais. Jų pastangomis Zarasuose buvo įsteigta pirmoji lietuviška „Saulės“ draugija, buvo įkurta lietuviška biblioteka - skaitykla.

            1915 m. rugsėjo 18 d. Zarasus užėmė kaizerinė vokiečių kariuomenė. Kone trejus metus truko okupacinis laikotarpis, kuris neatnešė jokių pozityvių permainų.

            1918 m. pabaigoje, vokiečiams paskubomis traukiantis iš Zarasų, susiklostė palankios sąlygos kurti savo valdžią, tačiau jau gruodžio mėnesį Zarasus užėmus bolševikams, vietos savivaldos kūrimasis buvo sustabdytas.

            Paskutinės Lietuvos kariuomenės nepriklausomybės kovos, vaduojant Zarasų miestą ir jo apylinkes, vyko 1919 m. rugpjūčio 25 d.

            Lietuvos Vyriausybės įsakymu 1919 m. rugsėjo 5 d. buvo paskirtas Zarasų apskrities viršininkas, apskrityje pradėtos kurti savivaldos institucijos. 1924 m. buvo galutinai patvirtinta Zarasų apskrities teritorija ir valsčių ribos.

            Pirmame tarpukario nepriklausomybės dešimtmetyje Zarasai gydė karo žaizdas, ypač rūpintasi gyventojų švietimu: 1919 m. spalio 20 d. mieste duris atvėrė progimnazija, o 1920 m. – įsteigta draugija „Akstinas“, kuri rūpinosi švietimo, tautinės kultūros reikalais apskrities teritorijoje.

            Esminių pokyčių įvyko antrame nepriklausomybės dešimtmetyje. 1932 m. Zarasams suteikus antros eilės miesto ir kurorto bei vasarvietės statusą, iš esmės pasikeitė miesto ateities perspektyvos.1939 m. Zarasai buvo pakartotinai priskirti antros eilės miestams.

            1940 m. sovietinė okupacija, o vėliau ir Antrasis pasaulinis karas paliko skaudžius pėdsakus miesto ir apskrities istorijoje. 1941 m. rugpjūčio 26 d. Zarasų apskrityje, Pažemio miške fašistai nužudė 2569 žydų tautybės asmenis, 1941 m. ir pokariu iš Zarasų krašto į Sibirą buvo išvežtos 442 šeimos.

            1950 m. Zarasų apskritis buvo panaikinta. Zarasai tapo rajono centru. Jis išsidėstęs 1282,8 ha ploto teritorijoje. 2006 m. duomenimis, mieste gyvena 7948 gyventojai.²   

            Gražūs ir pastebimi Zarasai kaip bekeliautum – autotransportu, dviračiu ar pėsčiomis. Ir kaip kitaip! Stovi jie ant aukštos kalvos, pakilusios virš jūros lygio 155 metrus, baltuoja rytmečio saulėje savo pastatais, kurie jau iš tolo viliote vilioja…Ir mieste, ir už jo – kiek tik tepamatai, ligi tarp mėlyno horizonto – kalvos, kalneliai, sveikata alsuojantys pušynai ir ežerų virtinės³.

 

 

 

 1830 – 1836 metais, nutiesus Daugpilio – Kauno plentą (traktą), apžiūrėti jį atvyko Rusijos caras Nikolajus I. Jis buvo sužavėtas vietovės ir jos apylinkių gamtos grožiu ir panoro sosto įpėdinio Aleksandro garbei miestą pavadinti Aleksandrovsku. Tačiau jį lydėję patarėjai atkalbėjo nuo tokio miesto vardo, nes tuo metu Rusijoje tai buvo gana dažnas vietovės pavadinimas. Problema buvo išspręsta pridėjus žodžio dalį Novo-. Taip atsirado Novoaleksandrovskas.
           1839 metais iš Vydžių (Baltarusija) buvo perkelta visa administracija ir tuomet Novoaleksandrovskas (dabar Zarasai) tapo apskrities miestu. Naujo vardo suteikimo proga miestui buvo suteiktas ir herbas: raudonoje jo viršaus dalyje – dvigubas erelis, dešine koja šaunantis iš patrankos, o kairėje laikantis laurų vainiką. Melsvame apačios fone – mitologinis paukštis feniksas ir nežinomas pastatas. Aplink buvo parašyta „Nikolaj Aleksandr. Gerb. Romanov. Darovannyj Gorodu Novoaleksandrovku v 1836 g.” Vėliau šis herbas buvo pakeistas kitu, kurio melsvame fone pavaizduotas Kauno gubernijos obeliskas, baltame fone apačioje – plentas su obelisku Novoaleksandrovske (Zarasuose), pastatytu 1845 metais. 
          Dabartinį Zarasų herbo etaloną dar 1969 metais sukūrė dailininkas Antanas Raimondas Miknevičius. Tų pačių metų sausio 6 dieną herbą aprobavo Respublikos Heraldikos komisija. 
          Praėjus 27 metams, kai Lietuvos miestų ir vietovių herbai imti komponuoti vienodame skyde, pirminis Zarasų herbo piešinys autoriaus A. R. Miknevičiaus buvo pakoreguotas ir 1996 metų kovo 7 dieną patvirtintas Lietuvos Prezidento dekretu. 
            Zarasų herbui pasirinktos dvi spalvos: mėlyna – tai krašto ežerų spalva. Po auksine saule mėlyname fone – sidabrinė fantastinė būtybė: stirnos ir žuvies junginys. Juodoje papėdėje sidabrinis lankstytas kalavijas, atgręžtas į kairę pusę. Juoda spalva heraldikoje reiškia santūrumą ir kilnumą, o ne gedulą. Sidabrinis lankstytas kalavijas – praeities kovų ir kartu aukščiausiojo teisingumo simbolis.¹⁹ 

 

 

^{1,3,6,7,11,13}parengta pagal D. Juknevičiaus „Zarasai ežerų kraštas“

^{2,12,14,15,16}parengta pagal Laimos Raubiškienės sudarytą knygą „Zarasai laiko vilnyse“

⁴pagal Matiuko „Po Zarasų kraštą“

^5,8,,10pagal A. Žilėno ir D. Žilėnienės „Zarasų rajonas“

¹⁷pagal O. Kačkienės publikaciją laikraštyje „Zarasų kraštas“

^18,19pagal Garbės kraštotyrininko J. Nemanio medžiagą