Globalios Naujienos

Straipsnių cikle „Zarasai pasaulyje“ pasakojame apie užsienyje gyvenančius ar į Lietuvą sugrįžusius žmones, kurie savo patirtimi, ryšiais ir idėjomis nori prisidėti prie Zarasų krašto ateities. Vienas iš pretendentų tapti Zarasų krašto garbės ambasadoriumi – daugiau kaip tris dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose praleidęs, o dabar į Lietuvą sugrįžęs Laurynas R. Misevičius. Per ilgus visuomeninės veiklos metus užmegztus ryšius jis norėtų pasitelkti telkdamas po pasaulį pasklidusius zarasiškius ir kviesdamas juos tapti ne tik gimtojo krašto vardo skleidėjais, bet ir jo ateities kūrėjais.

Gyveno veidu į Lietuvą

Į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) L. Misevičius išvyko 1994 metais. Tuo metu jis jau buvo studijavęs Vytauto Didžiojo universitete, dirbęs Lietuvos banke ir Senamiesčio komerciniame banke, todėl sprendimą išvykti lėmė ne ekonominiai sunkumai. Jaunas vyras norėjo tęsti studijas, įgyti naujos patirties ir savarankiškai kurti savo gyvenimą.

Toks noras buvo susijęs ir su šeima, kurioje jis užaugo. L. Misevičiaus seneliai Valerija ir Stasys Ratkevičiai buvo dabartinio Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjai ir visą gyvenimą paskyrė teatro menui. Jo mama Joana Ratkevičiūtė-Misevičienė aktyviai dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, vėliau jame dirbo anglų kalbos docente, o tėvas Vylius P. Misevičius – ilgametis Kauno technologijos universiteto (KTU) docentas bei Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistas.

Augdamas vienturčiu tokioje šeimoje, L. Misevičius jautė žinomų artimųjų autoritetą ir visuomenės lūkesčius. Išvykęs į šalį, kurioje jo šeimos niekas nepažinojo, jis norėjo išsilaisvinti iš šio šešėlio, savarankiškai pasirinkti gyvenimo kryptį ir įrodyti, ką gali pasiekti savo jėgomis. JAV tam atvėrė plačių galimybių, tačiau išvykdamas lietuvis nesitikėjo, kad už Atlanto praleis daugiau kaip tris dešimtmečius.

Net ir kurdamas gyvenimą JAV, nuo gimtinės jis neatitrūko. Į Lietuvą grįždavo kasmet, kartais – ir po kelis sykius per metus, o mintis vieną dieną sugrįžti visam laikui lydėjo kone visą emigracijos laikotarpį. Įgyvendinti šį sumanymą trukdė asmeninės aplinkybės, tačiau pats planas niekur nedingo.

„Mano gyvenimas visą laiką buvo veidu į Lietuvą. Apie sugrįžimą svajojau ir jį planavau daugelį metų. Vienintelis dalykas, dėl kurio dabar gailiuosi, – kad negrįžau dešimtmečiu anksčiau“, – prisipažįsta pašnekovas.

Sugrįžęs jis apsigyveno Druskininkuose ir iš naujo atrado per tą laiką labai pasikeitusią Lietuvą. Šalis, kurią paliko pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, ir dabartinė valstybė, jo akimis, sunkiai palyginamos. Pasikeitė gyvenimo kokybė, žmonėms atsivėrusios galimybės ir pati visuomenė. Būtent šie pokyčiai tik dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad grįžti buvo verta.

Lietuviška veikla tapo svarbia gyvenimo dalimi

Nors profesinė karjera JAV klostėsi sėkmingai, netikėtai didelę L. Misevičiaus gyvenimo dalį užėmė lietuviška veikla. Jis aktyviai dalyvavo JAV Lietuvių bendruomenės ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (toliau – PLB) veikloje, telkė sporto organizacijas, rašė išeivijos bei Lietuvos spaudai, prisidėjo prie įvairių visuomeninių iniciatyvų.

Šiuo metu L. Misevičius yra Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Sporto komisijos atstovas Lietuvoje. Ilgus metus vadovavęs Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungai, dabar jis yra šios organizacijos garbės narys. Šios pareigos atspindi ne tik jo veiklą sporto srityje, bet ir ilgametę patirtį telkiant skirtingose šalyse gyvenančius lietuvius bei stiprinant jų ryšius su Lietuva.

Per daugiau kaip tris dešimtmečius pašnekovas stebėjo, kaip keitėsi ir pati diaspora. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais daugeliui naujai atvykusių lietuvių svarbiausia buvo įsitvirtinti svetimoje šalyje, susirasti darbą ir pasirūpinti šeimos gerove. Bendruomeninei veiklai, lietuvių kalbai ir kultūrai puoselėti dažnai pristigdavo laiko bei jėgų.

Tačiau metams bėgant vis daugiau žmonių pajuto poreikį išsaugoti ryšį su gimtine. Lietuvius ėmė telkti lituanistinės mokyklos, tautinių šokių kolektyvai, kultūros renginiai, sporto klubai ir rūpinimasis lietuviškuoju paveldu.

„Tik išvykęs iš savo tėvynės neretai supranti, ko netekai. Tada daug brangesni tampa dalykai, kurie gyvenant Lietuvoje atrodė savaime suprantami“, – sako ilgametis diasporos atstovas.

Šis suvokimas ne vieną užsienyje įsikūrusį lietuvį paskatino ne tik aktyviau jungtis prie bendruomeninės veiklos, bet ir pagalvoti apie sugrįžimą. Pačiam L. Misevičiui lietuvybės puoselėjimas taip pat tapo vienu svarbiausių kelių, galiausiai parvedusių atgal į Lietuvą.

Ryšys su Zarasų kraštu – per Dusetas

Nors pašnekovas gimė Kaune, jo šeimos istorija glaudžiai susijusi su Zarasų kraštu. Dusetose gimė ir vaikystę praleido jo mama, iš šio krašto kilusi ir močiutė. Šeima čia turėjo žemės, kurios dalies paveldėtoju vėliau tapo ir pats L. Misevičius.

Todėl Zarasai jam nėra tik vienas iš Lietuvos regionų, prie kurio veiklos būtų galima prisidėti. Tai jo mamos ir močiutės vaikystės žemė, per šeimos pasakojimus ir paveldą tapusi svarbia asmeninės tapatybės dalimi.

Ilgai gyvendamas JAV jis įprato matyti žmones, kurių kilmė siejasi su keliais skirtingais kraštais. Amerikietis gali turėti airiškų, itališkų ar vokiškų šaknų ir kartu jausti artumą visoms šioms kultūroms. Panašiai savo ryšį su Zarasais vertina ir Kaune gimęs, o dabar Druskininkuose gyvenantis vyras.

„Man taip pat gali būti brangus Zarasų kraštas, iš kurio kilusios mano mama ir močiutė. Šis ryšys yra labai konkretus ir visada buvo artimas mano širdžiai“, – pabrėžia jis.

Aktyvesnio bendradarbiavimo su Zarasais pradžia tapo pažintis su šio rajono savivaldybės mere Nijole Guobiene PLB renginyje. Tuomet užsimezgęs pokalbis apie ryšius su diaspora netrukus peraugo į konkretesnes diskusijas: kaip surasti po pasaulį pasklidusius zarasiškius, paskatinti juos prisidėti prie gimtojo regiono darbais, idėjomis ar sprendimu sugrįžti.

Noras grąžinti Lietuvai tai, ką sukaupė svetur

Galimybę tapti Zarasų krašto garbės ambasadoriumi L. Misevičius priima kaip prasmingą įsipareigojimą. Daugiau kaip tris dešimtmečius gyvendamas ir dirbdamas svetur jis sukaupė profesinės bei visuomeninės patirties, užmezgė ryšių su skirtingų šalių lietuviais. Sugrįžus į Lietuvą atsirado noras šiomis galimybėmis dalytis.

„Trisdešimt metų gyvenau ir dirbau kitame krašte, todėl jaučiu pareigą dalį savo laiko skirti Lietuvai. Kadangi Zarasų krašte gimė ir augo mano mama, čia buvo močiutės giminės žemės, natūralu, kad noriu prisidėti ir prie šio regiono puoselėjimo“, – sako pretendentas tapti garbės ambasadoriumi.

Savo vaidmenį jis pirmiausia matytų kaip tarpininko, galinčio sujungti Zarasus su pasaulio lietuviais. Tam praverstų skirtingose srityse sukaupta patirtis – finansų, verslo, žurnalistikos, turizmo ir visuomeninės veiklos. Vis dėlto pašnekovas nenorėtų iš anksto apsiriboti viena kryptimi: kartais geriausi sumanymai atsiranda žmonėms susitikus, pradėjus kalbėtis ir pasidalijus tuo, ką kiekvienas galėtų pasiūlyti.

Diaspora galėtų tapti Zarasų bendrakūrėja

L. Misevičiaus įsitikinimu, po pasaulį pasklidusių zarasiškių vaidmuo neturėtų apsiriboti vien pasakojimu apie gimtąjį kraštą. Jie galėtų tapti konkrečių iniciatyvų autoriais, rėmėjais ir dalyviais, o jų indėlis liktų matomas ir pačiuose Zarasuose.

Viena iš jau aptartų idėjų – įkurti Pasaulio zarasiškių erdvę. Ežerų krašte ja galėtų tapti paplūdimys ar kita susitikimams bei poilsiui skirta vieta, kurią kurtų skirtingose šalyse gyvenantys kraštiečiai. Čia galėtų atsirasti jų dovanotų suolelių, pavėsinė, medžio dirbinių ar kitų ženklų, pasakojančių apie valstybes, kuriose šiandien gyvena zarasiškiai.

Tokia vieta diasporai suteiktų galimybę palikti apčiuopiamą pėdsaką gimtajame krašte, o Zarasų gyventojams ir miesto svečiams primintų, kaip plačiai po pasaulį pasklidusi vietos bendruomenė. Kartu tai galėtų tapti susitikimų erdve, į kurią sugrįžtų svetur gyvenantys kraštiečiai ir jų vaikai.

Dar viena, paprasčiau įgyvendinama mintis – sukurti nedidelį Zarasų simbolį ar ženklelį. Garbės ambasadoriai galėtų jį segėti dalyvaudami oficialiuose priėmimuose, konferencijose ir bendruomenių renginiuose. Toks ženklas ne tik rodytų žmogaus ryšį su kraštu, bet ir suteiktų natūralią progą pradėti pokalbį apie Zarasus.

„Kodėl aktyviausi pasaulio zarasiškiai negalėtų tapti savo krašto ambasadoriais bendruomenėse, kuriose gyvena? Žmogus segėtų Zarasų ženklą, o jo paklaustas galėtų papasakoti, kiek daug gero ir gražaus yra šiame regione“, – svarsto pašnekovas.

Kartais pakanka ir pusės minutės

Lietuvos turizmo ambasadoriaus veikloje dalyvaujantis L. Misevičius žino, kad kraštui pristatyti ne visada reikia didelių kampanijų ar ilgų kalbų. Kartais svarbiausia atpažinti tinkamą progą ir mokėti ja pasinaudoti.

Tai iliustruoja JAV sutikto Lietuvos garbės konsulo dr. Jono Prunskio pavyzdžiu. Lydėdamas svečius Aspeno kalnų kurorte (Kolorado valstijoje, JAV), šis net trumpą kelionę keltuvu išnaudodavo pasakojimui apie Lietuvą. Kol žmonės kilo į kalną ir grožėjosi vaizdais, užteko kelių sakinių, kad jie pirmą kartą išgirstų apie mūsų šalį ar ja susidomėtų.

Panašiai galėtų veikti ir Zarasų krašto garbės ambasadoriai – kiekvienas savo aplinkoje, profesinėje bendruomenėje ar pažįstamų rate. Vienas pokalbis galbūt paskatintų žmogų apsilankyti Zarasuose, kitas padėtų užmegzti ryšį su galimu projekto partneriu, o trečias pasiektų kraštietį, seniai galvojantį apie sugrįžimą.

Tam, pašnekovo įsitikinimu, pirmiausia reikia aktyvių žmonių. Turėdami skirtingos patirties ir veikdami įvairiose šalyse, jie patys rastų būdų, kaip geriausiai pristatyti Zarasus savo aplinkoje.

Sportas – viena iš bendrų kalbų

Didelę visuomeninės veiklos patirtį sporto srityje sukaupęs L. Misevičius ją taip pat laiko viena iš galimybių telkti diasporą. Ežerai, miškai ir kita Zarasų krašto gamtinė aplinka tinka vandens sportui, orientavimosi varžyboms, žygiams ir aktyviam poilsiui.

Pašnekovas pastebi, kad sportas sujungia ir tuos žmones, kurie ne taip gerai kalba lietuviškai ar mažiau pažįsta Lietuvos kultūrą. Aikštelėje, varžybose ar žygyje bendrą kalbą rasti lengviau, todėl sporto renginiai galėtų tapti viena iš progų į Zarasus sukviesti skirtingų kartų pasaulio lietuvius.

Vis dėlto sportas būtų tik viena iš daugelio galimų jungčių. Greta jo galėtų atsirasti kultūros, turizmo, verslo, švietimo ir jaunimo iniciatyvų. Svarbiausia, kad kiekvienas garbės ambasadorius rastų sritį, kurioje jo patirtis, ryšiai ir idėjos būtų naudingiausi.

Tikslas – Zarasų atstovas kiekvienoje šalyje

Pirmieji žingsniai kuriant Zarasų krašto garbės ambasadorių tinklą jau žengti – surasti septyni skirtingose pasaulio šalyse gyvenantys arba gyvenę pretendentai. Tačiau, L. Misevičiaus įsitikinimu, tai tėra pradžia. Su Zarasais susijusių ir jų labui veikti pasirengusių žmonių pasaulyje galima rasti gerokai daugiau.

Pasak pašnekovo, PLB vienija lietuvius 57 užsienio kraštuose. Todėl ilgalaikis tikslas galėtų būti kiekviename iš jų atrasti bent vieną žmogų, pasirengusį atstovauti Zarasams.

„Uždavinys labai paprastas – kiekvienoje šalyje surasti po Zarasų ambasadorių“, – sako diasporos telkėjas.

Toks tinklas leistų greičiau pasiekti skirtingose šalyse gyvenančius kraštiečius, dalytis informacija, ieškoti tarptautinių projektų partnerių ir kviesti žmones sugrįžti – jeigu ne visam laikui, tai bent savo žiniomis, ryšiais ir darbais. Svarbu, kad garbės ambasadoriaus vardas nebūtų vien simbolinis: tikroji jo vertė atsiskleistų per konkrečias iniciatyvas.

Šį požiūrį geriausiai apibendrina per Zarasuose vykusį susitikimą kito dalyvio – Niujorke gyvenančio lietuvio Remigijaus Panavo – ištarti žodžiai: „Zarasai man – gražiausias pasaulio miestas.“ L. Misevičius neabejoja, kad panašų ryšį su šiuo kraštu jaučia daugybė po pasaulį pasklidusių žmonių. Belieka juos surasti, suburti ir meilę Zarasams paversti bendrais darbais.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos inf.