„Tarptautinė gimtosios kalbos diena“
Kasmet vasario 21-ąją dieną atvertę kalendoriaus lapelį skaitome: „Tarptautinė gimtosios kalbos diena“. Pirmą kartą apie šią dieną UNESCO paskelbė 1999 m. lapkričio 17 d., o 2002 m. ją oficialiai pripažino Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja.
Kalba – savita kiekvienos tautos ypatybė, mąstymo išraiška. Štai kodėl šiais laikais kiekviena tauta siekia išsaugoti savo kalbą, ja perteikia savitą pasaulio suvokimo būdą ,,Kalba yra didis mūsų tautos statybos paminklas“. Tokiais žodžiais gimtosios kalbos svarbą pabrėžė vienas didžiausių lietuvių kalbininkų Jonas Jablonskis. Kalba yra pagrindinis bendravimo būdas, todėl kiekvienam tikram piliečiui jo gimtoji kalba yra svarbi, brangi, išskirtinė. Gimtoji kalba – tai tu pats. „Didi gėda savosios kalbos nemokėti...“– sakė lietuvių kalbos patriarchas Jonas Jablonskis.
Norėdami atsekti, iš kur kilusi lietuvių kalba bei kokia jos raidos istorija, neapsieisime be Lietuvos valstybės, Baltijos regiono bei pasaulio istorijos. Čia svarbu žinoti, kad senovėje didžioji dalis pasaulio žmonių kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Tačiau ilgainiui jie pradėjo migruoti, apsigyveno naujose teritorijose ir suskilo į atskiras gentis. Dėl to natūraliai ir indoeuropiečių prokalbė išsišakojo į skirtingas kalbų grupes, iš kurių susiformavo dauguma šiuolaikinių kalbų.
Viena iš tokių kalbų grupių yra baltų kalbos. Jomis šnekėta didelėje teritorijoje į rytus nuo Baltijos jūros. Baltai taip pat ilgainiui atsiskyrė į dvi dideles grupes – vakarų bei rytų baltus. Tai įvyko maždaug pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje. Iš rytų baltų kilo tiek lietuvių, tiek latvių kalbos, ilgą laiką egzistavusios kaip rytų baltų kalbos dialektai. Jos viena nuo kitos visiškai atsiskyrė ir tapo savarankiškomis kalbomis V–VII a.
Keletas įdomių faktų apie lietuvių kalbą:
- Lietuvių kalba – archajiškiausia indoeuropiečių kalbų grupėje.
- Lietuvių kalbai daugiau nei 5000 metų.
- Lietuvių kalba patenka į seniausių pasaulio kalbų penkioliktuką.
- Tai labiausiai vartojama Baltų kalba.
- Iš visų Europos kalbų lietuvių kalboje yra daugiausia maloninių ir mažybinių žodžių.
- Lietuvių abėcėlėje yra analogų pasaulyje neturinti raidė – ė.
- Abėcėlėje naudojamos nosinės ir varnelės yra pasiskolintos iš lenkų ir čekų.
- Spaudos draudimo laikotarpiu slapta po pastatais buvo įrengiamos spaustuvės, kuriose leistos knygos ir kiti periodiniai leidiniai.
- Tik Lietuvoje veikė knygnešių judėjimas.
Kad mūsų kalba ypatinga, įrodo ir garsių žmonių išsakyti atsiliepimai apie šį neapsakomą turtą – lietuvių kalbą.
„Lietuvių kalba, kaip tas senas marmuro paminklas, stovi ir dabar nenustojęs savo blizgesio po daugelių žmonijos šimtmečių. Lietuvių kalbos morfologija aiškiai atidengia mums daugelį senos civilizacijos paslapčių, reikšmingai išplečia lingvistinio mokslo akiratį ir praplečia žmonijos tamsios praeities pažinimą“. E. Rečius, profesorius lingvistas.
„Indoeuropiečių kalbų studijoms lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, įsiklausęs į lietuvių kalbą, sutiks, kad tai gražiausia kalba. Jei norite išgirsti kaip Adomas ir Ieva kalbėjo Rojuje, važiuokite į Lietuvos kaimą ir klausykitės“. Antoine Meillet, prancūzų lingvistas.
„Savo senumu lietuvių kalba stebina kalbininkus, kurie laiko ją arijų ( indoeuropiečių ) pradiniu kamienu. Savo žodynu ji yra labai turtinga ir savo gausiomis formomis gali apibūdinti įvairius minties išsireiškimus“. Prof. H. Pedersenas.
„Lietuvių kalba iki šių dienų išlaikė savo senovinę formą …Kalbininkai, remdamiesi lietuvių kalbos duomenimis, bando rekonstruoti bendrą indoeuropiečių kalbą …“ Prof. B. Dvaitas (Dvight).
„Teisingai turtinga kalba yra ta, kuri kiekvienam daiktui, kiekvienam dvasiniam veiksmui turi atitinkamą posakį, nevartoja to pačio pavadinimo dviem panašiems daiktams, o visiems skirtingai. Tokia kalba yra lietuvių kalba“. Prof. V. Lavua (Lavoix).
„Ši (lietuvių) kalba turi labai didelės reikšmės kalbininkui. Savo formomis ji yra seniausia iš visų dabar esančių pasaulyje kalbų…“ Dr. T. Terstonas (Thurston).
„Indoeuropiečių kalbų studiozui lietuvių kalba yra būtinybė. Kiekvienas, įsiklausęs į lietuvių kalbą, sutiks, kad tai gražiausia kalba“. A. Mejė (Meillet).
„Visi užsienio mokslininkai sutartinai pripažįsta lietuvių kalbos grožį ir turtingumą“. Prel. prof. K. Bohušas (Bohusz).
„Etnologų akimis lietuvių kalba yra reikšmingiausia kalba Europoje “. E. Larisonas (Larison).
Lietuvių kalboje egzistuoja dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Savo ruožtu jos skirstomos į smulkesnes patarmes, pagal geografinį išsidėstymą – rytų aukštaičių, vakarų aukštaičių-suvalkiečių, ir pietų aukštaičių-dzūkų, vakarų žemaičių, šiaurės vakarų žemaičių ir pietų žemaičių. Bendrinė lietuvių kalba, kuria dabar kalbame, yra paremta vakarų aukštaičių-suvalkiečių tarme.
Kartu atraskime gimtosios kalbos lobius, vertinkime jos savitumą, kasdien kurkime ir puoselėkime savo kalbą.
Gimtųjų žodžių apkabintas,
Aš gyvas kalboje.
Sakau: esi man kaip žibintas
Pasaulio tamsoje.
Just. Marcinkevičius
Zarasų rajono savivaldybės administracijos informacija