Mokymų naujienos

Zarasai – kraštas, kuriame turizmas užima ypatingą vietą. Čia nėra didelių pramonės objektų, todėl lankytojai ir jų patirtys tampa svarbia ekonomikos ir bendruomenės dalimi. Rugsėjo 27-ąją minime Pasaulinę turizmo dieną – dar vieną galimybę pasikalbėti apie Zarasų turizmo stiprybes. Šia proga šiltam pokalbiui kviečiame VšĮ Zarasų turizmo ir verslo informacijos centro (toliau – TVIC) komandą: direktorę Nijolę Eleną Šukštulienę, projektų vadovą Ramūną Keršį bei vadybininkus Nataliją Sapožnikovą ir Edgarą Bocevičių.

Papasakokite apie TVIC: kas tai yra, kodėl jis veikia, kiek čia darbuotojų dirba ir ką jie daro?

Nijolė Elena: TVIC šių metų kovo 30 d. paminėjo 25-erių metų sukaktį. Po 2017 m. reformos prie VšĮ Verslo informacijos centro buvo prijungtas VšĮ Turizmo informacijos centras ir susiformavo TVIC. Pagrindinis mūsų tikslas – sutikti miesto svečius, aptarnauti turistus ir teikti informaciją apie mūsų lankytinus objektus – kultūros, gamtos ir kitus. Esame ir Verslo informacijos centras: teikiame informaciją verslininkams. Iš pradžių šios konsultacijos buvo intensyvesnės, o dabar daug padeda internetas ir gerai veikiančios institucijos, pavyzdžiui, Valstybinė mokesčių inspekcija. Nukreipiame naudotis esamais paramos fondais – tiek Zarasų rajono savivaldybės parama smulkiam bei vidutiniam verslui, tiek kitų paramos teikėjų. Tiesioginių konsultacijų verslininkams šiandien mažiau, daugiau kviečiame į informacinius seminarus ir nuotolinius mokymus.

TVIC – miesto vizitinė kortelė: čia Edgaras, Natalija ir Ramūnas pasitinka svečius, šypsosi ir maloniai pristato gražiausius bei įdomiausius mūsų objektus.

Ramūnas: Beje, jeigu miestas siekia kurorto statuso arba yra kurortinė teritorija, pagal Turizmo įstatymą privaloma turėti Turizmo informacijos centrą, kurio darbuotojai pasitiktų ir skleistų informaciją. Mes tokį centrą turime ir džiaugiamės galėdami prisidėti prie šios misijos.

Kiek TVIC kolektyve darbuotojų?

Nijolė: Mūsų komandoje – penki žmonės. Be mūsų keturių taip pat dirba istorikas Šarūnas Subatavičius – jo dėka mūsų straipsniai apie rajono vietas įgavo gilesnį istorinį aspektą.

Įsivaizduokime situaciją: aš – turistas, atvykstu į Zarasus ir užsuku į TVIC ir...

Nijolė: ...Jus pasitinka Edgaras ir Natalija – su šypsena, mandagiai.

Edgaras: Turistai dažniausiai būna labai smalsūs ir geranoriški. Dažniausi jų klausimai: kur skaniai pavalgyti, kurios vietos populiariausios. Mes rekomenduojame, duodame lankstinukus su aiškiais maršrutais, kad būtų lengva įsivaizduoti, kur ir kaip nuvykti, kaip vieta atrodo. Vis daugiau žmonių naudojasi ir mūsų interneto puslapiu bei „Facebook“ paskyra. Atvykę dar dažnai pasidomi suvenyrais.

Ramūnas: Su žmonėmis bendraujame trimis pagrindiniais būdais: gyvai TVIC, internetu ir telefonu. Turistams kyla trys pagrindiniai klausimai – ką pavalgyti, kur apsistoti ir kokie renginiai vyksta, tai yra, ką veikti būnant Zarasuose. Į šiuos klausimus turime atsakyti, todėl tą informaciją nuolat kaupiame: sekame renginius, apgyvendinimo pasiūlą (piko metu svetainėje skelbiame rubriką su laisvomis sodybomis, kad žmonės galėtų greitai pasiskambinti ir apsistoti) ir pan. Trumpai – atsakome į „kur, kada ir kaip“.

Man išsyk iškilo klausimas, kaip jūs įvertinate tą „skaniai pavalgyti“?

Nijolė Elena (juokėsi): Objektyviai pateikiame informaciją apie visas maitinimo įstaigas, o įvertinti paliekame patiems.

Ramūnas: Yra dar vienas niuansas. Vertiname vietas, kurios ne tik maitina, bet ir siūlo nuoseklias programas ar „klasterius“, leidžiančius paragauti būtent mūsų krašto tradicinių patiekalų su edukacija. Pavyzdžiai: Šlyninkos malūnas su tradiciniais razavais blynais, taip pat Vajasiškio kaimo bendruomenė, kur priimamos turistų grupės ir siūlomos edukacijos su vietos valgiais. Ten vietos senolės yra susikūrusios savo „klasterį“ ir priima ištisus turistų būrius su edukacijomis bei vaišėmis.

Dar vienas dalykas – mūsų įstaigos tarpusavyje juokais „konkuruoja“, pas ką skanesni cepelinai. Ir tai yra vienas iš traukos objektų turistams iš Daugpilio (Latvija).

Dar mes mielai siūlome paragauti seliavų kavinėje „Monopolis“ – tai mūsų krašto pasididžiavimas. O jei keliauja šeimos su vaikais ir mažieji išrankūs, priešais dar yra restoranas „RestoBazaras“.

Nijolė Elena: Yra labai patogi vieta „Lietaus soduose“ su vaikų kambariu, kur galima ramiai pavalgyti, atšvęsti gimtadienį. Džiaugiamės, kad Zarasuose atsiranda vis daugiau vietų su patogiomis erdvėmis šeimoms. Dažnas klausimas, kurį girdime – „ką veikti su vaikais?“ – todėl primename ir apie žaidimų aikšteles čia pat centre ir prie šuolių bokšto, o taip pat apie Zarasų rajono savivaldybės viešąją biblioteką – puikias, šviesias erdves šeimoms.

Ramūnas: Dar vienas užsiėmimas didelėms turistų grupėms – „Lietaus soduose“ vietinio gamintojo Gintaro Sino gėrimų degustacija. Didelėms turistų grupėms dažnai siūlome edukacijas: degustacijas, vietos produktų pažintis ir dirbtuves. Zarasų rajone galima įsigyti vietinių gamintojų produkcijos – nuo naminių gėrimų iki tradicinių valgių. Todėl paprastai rekomenduojame ne vieną, o kelias vietas, kad svečiai galėtų paragauti skirtingų vietos skonių – turistams tai vienas svarbiausių dalykų.

Kad pokalbis nenuslystų vien į bendrus dalykus – pereikime prie komandos. Natalija, kiek laiko dirbate centre, kokias sritis kuruojate ir kas labiausiai čia patinka (ar nepatinka)?

Natalija: Dirbu jau nuo 2020 metų (su pertraukomis). Pastaruosius ketverius metus su Edgaru – be pertraukos. Esu turizmo vadybininkė: dirbu su turistais, viešinimu, rūpinuosi plakatų, video, fotografijų kūrimu (mano nuotraukos ne kartą laimėjo konkursuose). Labiausiai patinka kolektyvas, graži ir jauki darbo vieta, tvarkingos darbo sąlygos, aiškus grafikas, supratingas vadovas – žodžiu, visos sąlygos, kad galėtume dirbti kūrybiškai ir sklandžiai.

Tie patys klausimai keliauja Ramūnui.

Ramūnas: Trumpai apie mane: čia dirbu nuo 2018 metų, bet apskritai mano veikla visada buvo labiau kūrybinė ir projektinė – „atverianti“ naujus kelius turistams. Pavyzdžiui, Laipynių parkas – tai mūsų TVIC bendras kūrybinis produktas su Zarasų rajono savivaldybės administracija. Taip pat – Pirmojo pasaulinio karo paveldas ir kiti projektai, kurie skatina turistus lankytis. Su tokiais projektais dirbu nuolat. Žinoma, priimame ir ekskursijas, gidaujame – vieni kitus komandoje papildome.

Esu tarsi projektų vadovas, bet, kadangi kolektyvas mažas, tenka ir administracinė našta: viešieji pirkimai, darbai su informacinėmis sistemomis ir kt.

Ar patinka toks darbas?

Ramūnas: Taip. Labiausiai – bendravimas su žmonėmis. Ekskursijų grupės ir atėję lankytojai dažniausiai ateina ne tuščiomis – atsineša savo žinių. Vyksta žinių mainai: pasakoji, ką žinai tu, o jie pasidalija, ką žino jie. Tai praturtina. Kitas dalykas – čia nėra „pilkos rutinos“: kasdien randi naujų iššūkių, o iššūkiai randa tave. Jei nori, gali daug investuoti į save ir imtis iniciatyvų. Šiuo metu džiaugiamės, kad esame matomi, aktyvūs, ir bendruomenė tai pastebi – jaučia mūsų kuriamą naudą.

Edgarai, kaip Jūsų kelias prasidėjo TVIC?

Edgaras: Kaip ir Natalija, dirbu nuo 2022 m. kovo mėnesio, jei neklystu. 2017 m. čia atlikau baigiamąją praktiką, dar tada, kai dalies dabartinių kolegų nebuvo – tą laiką gerai prisimenu. O darbą vertinu labai gerai: man čia patinka, niekur kitur net nesinori – atrodo, kad tai mano svajonių darbas.

Vienas šio darbo privalumų yra tas, kad komandoje visi gerai žinome, ką reikia padaryti, todėl lengva dalintis atsakomybėmis. Aš esu oficialiai paskirtas kasininku: aptarnauju lankytojus, prižiūriu suvenyrų bei paslaugų pardavimus. Kartu dirbu su viešinimu ir renginiais – rūpinuosi internetine svetaine, socialiniais tinklais, informacijos sklaida.

Dažnai tenka „persijungti“ iš darbo su turistais į pagalbą vietos gyventojams. Padedu spausdinti ir laminuoti dokumentus, susimokėti mokesčius, įsidiegti programėles, užpildyti ar deklaruoti įvairias formas – ypač vyresniems žmonėms. Esame tarsi mieste veikiantis pagalbos punktas: jei žmogui reikia, neatsisakome.

Direktorės paskatinti pernai pradėjome vesti mokymus apie skaitmeninius įrankius ir dirbtinį intelektą. Dalijamės tuo, ko patys išmokstame, kad nauda pasiektų ir vietinius. Kai atvyksta didesnės turistų grupės, rūpinamės jų priėmimu, maršrutais ir sklandžia viešnage. Tarp renginių ir turistų aptarnavimo lieka daug „nematomo“ darbo – užsakymai, dokumentai, koordinavimas – bet tai ir yra mūsų kasdienybė.

Man patinka čia dirbti – darbas nėra vienodas, kiekvieną dieną atsiranda naujų iššūkių, o jie kartu augina ir mus pačius.

Nijole Elena, Jūsų kelias TVIC, nuomonė apie kolegas?

Nijolė Elena: Su visa pagarba buvusiems darbuotojams, šiandien galiu pasidžiaugti: turime nuostabią komandą. Tikrai labai džiaugiuosi – esame tarsi maža šeima, kur kiekvienas moka beveik visus darbus. Jei prireikia, pavaduojame vieni kitus: nuo lankytojų aptarnavimo iki kasos, nuo viešinimo iki ūkinių smulkmenų. Ir grindis išplauti mokam, ir langus nuvalyti, ir dviračius pataisyti, ir su smulkia santechnika susitvarkyti. Tuo labiausiai ir didžiuojuosi – kolegomis, be kurių TVIC nebūtų toks, koks yra šiandien.

Šiame juridiniame asmenyje dirbu 25 metus. Iš pradžių buvome Verslo informacijos centras, vėliau Zarasų rajono savivaldybės administracijos sprendimu prie jo prijungtas Turizmo informacijos centras, ir taip susiformavo TVIC.

Kaip vertinate šios vasaros turistinį sezoną?
Edgaras: Vasarą visada būna aktyviausia. Šiemet – tikrai gerai. Birželis kiek nykesnis dėl orų, bet bendrai srautai dideli, grupių netrūko, gidai dirbo pilnu tempu, Ramūnas plukdė suplaukiamais maršrutais. Atgalinis ryšys labai geras – blogų įvertinimų praktiškai negauname, žmonės smalsūs, laimingi, daug kas mus nuoširdžiai giria.

Ramūnas: Vasaros beveik nebuvo – labiau „pavasaris–ruduo“. Kaip sakė Juozas Erlickas: „Zarasai gražūs tarytum vasara, vasara graži kaip Zarasai“ (šypsojosi). Dėl to vandens turizmo buvo kiek mažiau nei pernai. Vis dėlto Zarasus vis daugiau kas atranda kaip kryptį: grupės važiavo nuolat, bendri srautai išliko dideli.

Natalija: Nepasakyčiau, kad buvo mažiau lankytojų. Šiemet ypač daug svečių iš Lenkijos. Užsieniečiams orai mažiau trukdė, todėl jų šiemet gal net buvo daugiau nei ankstesniais metais.

Nijolė Elena: Liepa ir rugpjūtis buvo panašūs į pernykščius. Birželis – vėsus ir lietingas – todėl paslaugų teikėjams neatnešė įprastos apyvartos. Vasarą laikome gera – viską stengiamės vertinti pozityviai – grožis žiūrinčio akyse.

Edgaras: Šiemet Zarasų žinomumui labai padėjo mūsų organizuoti „Zarasų didieji žygiai“: dauguma dalyvių buvo atvykėliai, vietinių – tik apie 10–15 %.

Ramūnas: Net tie, kurie į žygius negalėjo atvykti, vėliau vis tiek atvažiuodavo pasižvalgyti – tai kuria gražų tęstinumą.

Dėl ko, Jūsų manymu, svečiai labiausiai giria Zarasus?
Edgaras: Ir dėl grožio, ir dėl veiklų įvairovės. Pirmiausia – sutvarkytas pasažas ir gyvos kultūrinės erdvės: veikiančios galerijos, muziejinės iniciatyvos, kūrybinės studijos. Lankytojai mini galeriją „Rožės ir Lelijos“, „Prasmių galeriją“, studiją „Ezaras“, bistro „KrumKrum Food“ – tai tapo traukos taškais. Dar vienas pliusas: persikėlus į dabartinę vietą mus daug lengviau rasti nei tada, kai buvome Zarasų rajono savivaldybės pastate.

Persikėlėme 2024 m. gegužę. Iškart pajutome pokytį – pagal kasdienę statistiką, lyginant su ankstesne vieta, lankytojų srautas faktiškai padvigubėjo. Apie tai plačiau dar papasakosime skaičiais „Turizmo forume“.

Pakalbėkime ir apie Zarasų lankytojus. Koks įsimintiniausias sutiktas turistas ar situacija, susijusi su lankytojais?
Edgaras: Kartą užsuko maždaug šešiasdešimties metų amžiaus ispanas, keliaujantis pėsčiomis su lazda iš Estijos iki Ispanijos. Sakė, kad pas mus taip gražu, jog jeigu per ilgai užsibus, nespės įveikti maršruto – turėjo laikytis savo tempo.
Ramūnas: Dar viena nuolatinė „egzotika“ – mergvakariai, kuriems dažnai renkamasi pasiplaukiojimus laiveliais. Organizatoriai būna išradingi: dalyvės atvyksta pasipuošusios, sugalvojami netikėti scenarijai.
Edgaras: Ir šiaip geografija plati: turime svečių ir iš Japonijos, ir iš Kinijos. Per Vaikų dieną buvo atvykę turistai iš Naujosios Zelandijos – po Zarasus važinėjo dviračiais. Geografija vis plečiasi.

Ar paprastai paklausiate, iš kur žmonės atvyko ir kaip jus rado?
Edgaras: Dažnai tai natūraliai išaiškėja pokalbio metu. Pavyzdžiui, vokiečiai neretai užsuka keliaudami į Skandinaviją keltais – pravažiuodami „atranda“ Zarasus. Po to pas mus sugrįžta vėl.

Nijolė Elena: Po mūsų prisistatymų parodose kitą ar dar kitą savaitę jaučiamas akivaizdus lankytojų pagausėjimas.

Edgaras: Kai Klaipėdoje vyksta Jūros šventė, juokaudami sakome, kad tą savaitgalį net nereikia klausti, iš kur svečias – beveik šimtas procentų, kad iš Klaipėdos. Tą dieną visi „bėga“ pas mus. Būna ir taip, kad žmogus užsuka į TVIC ir sako: „Ką tik kalbėjau su jūsų kolege parodoje“. Taigi, būna ir taip, kad kolegos dar parodoje, o jau žmonės atvyko pas mus.

Ar pasitaiko žinomų svečių?
Edgaras: Užpernai buvo užsukęs Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadorius – kaip įprastas turistas, be jokio oficialaus protokolo. Užsuko įsigyti magnetuko „Surink Lietuvą“. Turime ir bendrą nuotrauką.

Ar turite duomenų, kiek svečių lieka nakvoti Zarasuose?
Nijolė: Oficialios nakvynių statistikos nerenkame – remiamės Valstybės duomenų agentūros viešinama informacija. Apgyvendinimo įstaigos mums taip pat neatsiskaito. Praktikoje darome taip: aktyviausiais mėnesiais – liepą, rugpjūtį –artėjant savaitgaliui trečiadieniais apklausiame sodybas dėl laisvų vietų ir gautą informaciją paskelbiame svetainėje, kad žmonės galėtų iškart skambinti ir užsirezervuoti. Sąrašą dėliojame pagal tai, kas pirmieji atsiliepia.

Vasarą visada smagu. O ką žiemą nuveikti Zarasuose?

Ramūnas: Didžiausias iššūkis – klimatas. Anksčiau Zarasus dėl gausaus sniego vadindavo „Lietuvos Sibiru“: žiemos būdavo šaltos, žiemos sportui sąlygos – puikios. Pastaraisiais metais rimtų žiemų beveik nebeliko, tad ieškome būdų, kaip sezoniškumą „perlaužti“ ir išnaudoti turimą infrastruktūrą šaltuoju metų laiku.

Esame sugalvoję projektą (laukiame kito INTERREG kvietimo), pagal kurį siūlysime plaukti turistinėms baidarėmis šaltuoju periodu – su specialia apranga, kad žmogus nejaustų šalčio. Vienas numatytų maršrutų: Laukesos upe nuo Avilio ežero iki Daugpilio. Jis ką tik buvo paruoštas. Žinoma, pirmiausia patys, mūsų kolektyvas, praplauksime šią atkarpą. Čia toks mažas siurprizas kolegoms (juokėsi).

Vasarą Laukesos upė nuo Avilio iki Zaraso ežero dėl kritusio vandens lygio mažiau tinkama plaukimui. O rudenį ir pavasarį ji vandeninga ir dažnai visai neužšąla – tai tikrai egzotiškas plaukimas, kai aplink sniegas. Tai viena iš mūsų iniciatyvų mažinti sezoniškumą; idėjų turime ir daugiau.

Tikrai nelaidojame nei tramplino atkūrimo, nei žiemos sporto idėjų. Nors pastaraisiais metais žiemos silpnos, sniego vis tiek pasitaiko. Ateityje norėtume turėti normalią slidinėjimo trasą, o Magučių kalnyne išlikusias lygumų slidžių trasas galima būtų atgaivinti – tereikia jas tinkamai paruošti.

Natalija: Daugiausia aptarnaujame pavienius turistus: jie užsuka įsigyti suvenyrų, magnetukų „Surink Lietuvą“. Dažniau užsuka ir vietos gyventojai. Mums tai – intensyvaus pasiruošimo vasarai metas: tvarkome informaciją, planuojame maršrutus, programą. Be to, žiemą vykstame į išvažiuojamąsias turizmo parodas (pvz., „Balttour“ ir pan.).

Nijolė Elena: Žiemą taip pat atnaujiname leidinius – ruošiame naujus maketus, atrenkame ir keliame nuotraukas, atnaujiname turinį naujam sezonui. Prasideda mokymų metas: rengiame seminarus, „Turizmo forumą“. Lapkričio antrasis penktadienis – Verslo diena, jai taip pat ruošiamės.

Dalis rudens–žiemos darbų – administraciniai: ataskaitos, biudžeto formavimas, dokumentų ruošimas, suvenyrų užsakymas.

Edgaras: Šioks toks pagyvėjimas jaučiamas gruodį. Per eglės įžiebimą užsuka daugiau žmonių – ieško dovanų, užsisako edukacijas, perka suvenyrus.

Ar dar yra kas nors svarbaus, ko nepaklausiau?
Edgaras: Vietiniai labai džiaugėsi naujais renginiais – pavyzdžiui, šuolių nuo platformos iniciatyva. Dažniausias gyventojų skambutis: „kada mugė?“, šiuo metu – „kada Derliaus šventė?“

Ar priimate praktikantus ir savanorius?
Natalija: Taip. Studentai gali atlikti praktiką, priimame ir savanorius – turime akreditaciją šešių mėnesių savanorystei.

Nijolė Elena: Natalija pati pas mus pradėjo kaip savanorė, dar besimokydama mokykloje. Dabar ji pasirinko su turizmu susijusias studijas. Savanoriai įneša naujų idėjų ir jas pritaiko mūsų veiklose.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Zarasų rajono savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialistė Jurgita Ulkienė
Jurgitos Ulkienės ir Natalijos Sapožnikovos nuotr.